Kuršių nerija yra vienas iš keturių objektų Lietuvoje, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Už jos išsaugojimą atsakinga Aplinkos ministerija ir jos įgaliotos institucijos – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.
Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį susiformavo jūros, vėjo ir žmogaus veikla ir šie veiksniai ją tebekuria. Čia ypač gerai matoma klimato kaitos sukeliamų audrų pėdsakai. Tai paskatino rugsėjo 19-23 d. vykstančios „UNESCO savaitės“ renginiuose Kuršių neriją pasirinkti kaip atvejo studija. Pranešimą apie klimato kaitos keliamus iššūkius šiam UNESVO pasaulio paveldo objektui skaitė Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoja Lina Dikšaitė.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad XV amžiuje visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia mišrių miškų skraiste. Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojos Linos Dikšaitės, vėliau dėl gamtos stichijų ir neapdairios žmogaus veiklos, žaliojo rūbo naikinimo, šiame gamtos kampelyje įsivyravo smėlynai, tad tarpukariu jis daug kam asocijavosi su Sachara. Tokius vaizdus šiandien galime matyti tik senuose atvirukuose.
Dabar į Kuršių neriją žvelgiant iš paukščio skrydžio matome žalią kilimą, iš abiejų pusių supamą vandenų, ir tolumoje baltuojančius kopų likučius. Už tai turime būti dėkingi daugybei žmonių, įdėjusių daug pastangų, kad sustabdytų smėlio veržimąsi link gyvenviečių. Tik jiems įsikišus pavyko suvaldyti nerijos išlikimui vėjo, potvynių ir atoslūgių keliamą pavojų. Atkūrimo ir apsaugos darbai, pradėti XIX amžiaus pabaigoje, tęsiasi iki šiol.
„Šiuo metu marių krantai stabilizuoti apželdinus nendrėmis, dėl jų mums ramu. Turime kopas, po truputį senstančias, apaugančias žoline augmenija, taip pat apsauginį kopagūbrį, kuris saugo sausumą nuo audrų. Tačiau klimato kaitos pokyčiai jūros pakrantėje jau matomi ir plika akimi“, – aiškina L.Dikšaitė.
Ypač pažeidžiamas apsauginis paplūdimio kopagūbris, kuris patiria pasaulio klimato kaitos veikiamų gamtinių krantodaros procesų poveikį. Apsauginis paplūdimio kopagūbris tai dirbtinė kopa, kaupianti jūros išmetamą smėlį ir neleidžianti jūros vandeniui užlieti sausumos per audras. Jis pradėtas formuoti daugiau nei prieš 100 metų. Jame sukaupta net 20 mln. kubinių metrų smėlio. Jeigu šio barjero nebūtų, jūra audrų metu užliejamos jūros vandeniu sausumos plotis padidėtų tris kartus, o per ekstremalias audras net penkis.
Siekiant minimizuoti šias neigiamas klimato kaitos pasekmes ir pristabdyti intensyvų Baltijos jūros kranto degradavimą, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija kiekvienais metais pagal Pajūrio juostos tvarkymo programą įgyvendina krantotvarkos priemones. Apsauginis paplūdimio kopagūbris tvirtinamas šakų klojiniais, nuo žmonių keliamos pažaidos jį saugo laiptai. Tačiau stiprėjančios dėl klimato kaitos stichijos kelia didžiulį nerimą. Vien 2022 m. sausio-vasario mėnesiais buvo kilusios 6 stiprios audros, kurios sunaikino daugiau nei 18 km apsauginio kopagūbrio, išplovė 1,3 mln. kubinių metrų smėlio ir apgadino daugiau nei pusę laiptų. Tai vienas iš klimato kaitos iššūkių.
Dažnėjančios ir vis ekstremalesnės audros, uraganiniai vėjai, vandens kilimas, vis didesnis smėlio deficitas – neišvengiami. Kaip ir jūros lygio kilimas, kuris yra jau nulemtas. Jei, kaip prognozuoja mokslininkai, per XXI amžių pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 0,5 metro, būtų užlieti Kuršių nerijos paplūdimiai nuo sienos su Rusija iki Avikalnio rago iš jūros pusės, bei nuo Nidos iki Žirgų rago iš Marių pusės.
Kartu su jūros lygio kilimu (iki 4 mm per metus), vis dažnėjančių ekstremalių audrų atsiranda ir kiti klimato kaitos ženklai. Tai šylantis marių ir jūros vanduo, druskingumo pokyčiai. Didėja sausringumas, dažnesnės karščio bangos,. Kyla ir vasaros bei žiemos temperatūra, dažniau sulaukiame ekstremalių liūčių, vis rečiau turime sniego dangą ir ledą ant Kuršių marių – apie naujus iššūkius kalba Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoja L. Dikšaitė.
Kuršių nerija, išsidėsčiusi Lietuvai priklausančioje Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir Rusijos Federacijai priklausančioje nacionalinio parko Kuršskaja kosa teritorijoje, į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašyta 2000 m. gruodžio 2 d. Prie to, kad būtų išsaugotas jos kraštovaizdis, prisideda ir UNESCO vardas.
