Visi jie turi tik vieną ir tą pačią svajonę – kad Ukraina laimėtų karą. Tai, apie ką svajota anksčiau, atrodo naivu ir visiškai nesvarbu. Ukrainos menininkai, pasauliui apie karą papasakoję bendroje savo komiksų knygoje „Iki pergalės“, sako: „Mes darome viską, ką galime, kad šalis taptų laisva.“ Komiksai ir žodis šiandien yra jų ginklai.
Komiksų rinktinė, kurią ukrainiečių dailininkai kūrė nuo pirmųjų Rusijos įsiveržimo į Ukrainą savaičių ir į kurią sudėjo visą įtūžį, neviltį, svajones ir meilę, viltį ir tikėjimą, jau pasirodė ir lietuvių kalba. „Iki pergalės“ išleido leidykla „Alma littera“, o devynias skirtingu stiliumi nupieštas istorijas lietuviškai papasakojo aktorė, knygų vaikams ir paaugliams vertėja Donata Rinkevičienė.
„Iki pergalės“ yra jos trečioji vaikams apie karą Ukrainoje versta knyga. Knygos vertėja sako, kad nėra lengva skaityti ir versti tokius tekstus. „Širdis plyšta, o kaip kitaip, – prisipažįsta. – Ir nors visos istorijos knygoje baigiasi laimingai, mes juk žinome, kas už viso to slypi iš tiesų.“
D. Rinkevičienė prisimena vaikystėje turėjusi lenkiškų komiksų knygą apie profesoriaus Douelio galvą. „Ji man buvo labai baisi, – šypsosi ir priduria, kad jei Herlufo Bidstrupo karikatūrų rinkinį galima vadinti komiksais, paauglystėje šioji buvo viena skaitomiausių jos knygų. Ukrainiečių komiksų kūrėjų piešiniai vertėją itin nustebino – pasirodė nepaprastai geri, kartais sukrečiantys, bet ne dėl to, kad yra brutalūs, o dėl to, kad yra įtaigūs. Ne mažiau nuostabos sukėlė ir tai, kad pesimizmo ir nevilties šioje knygoje – nė kvapo. Užtat gali jausti nepaprastą meilę Tėvynei ir begalinį skausmą dėl jos. Kiekviena istorija – savaip ypatinga, juk ją sukūrė skirtingi kūrėjai.
Tuo metu, kai į Kyjivą skrido raketos, kompiuterinių žaidimų kūrėjas Aleksandras Filipovičius ir jo šeima buvo Lvive, kur kas saugesnėje vietoje. „Kadangi buvome toli nuo fronto linijos, nepajutome visų karo baisybių. Tačiau net ir Lvivo miesto gatvės buvo pilnos įtampos ir baimės. Oro pavojaus sirenos, slėptuvė prieglaudoje iš pradžių labai paveikė, buvo sunku susikaupti, dirbti, kurti. Po kurio laiko karo kasdienybė tapo įprasta, dabar aš jau Kyjive, nebenoriu palikti gimtojo miesto“, – pasakoja vienas iš komiksų rinktinės autorių. Jam atrodo, kad šiais sunkiais laikais svarbiausia – nepasiduoti, neprarasti vilties, nenukabinti nosies ir laikytis savo kasdienybės ritualų.
Epizodo apie drąsųjį traktorių kūrėja Dana Vitkovska pasakoja užaugusi patriotizmo ir meilės tėvynei – Ukrainai – atmosferoje. Ne taip seniai persikėlusi gyventi į Kyjivą, menininkė ilgai jaukinosi miestą, o prasidėjus karui, sako pajutusi jam ypač stiprius jausmus. „Pirmosios karo valandos buvo sunkios. Giliai viduje visada žinojau, kad mus užpuls, todėl šoko būsena greitai išnyko. Emociškai jaučiu – pasikeičiau. Negaliu sakyti, kad mačiau tikrą karą, bet mėnesiai, kai jauti nuolatinę mirties grėsmę ir kasdien pasiekiančios siaubingos žinios apie žuvusiuosius, keičia pasaulio ir gyvenimo suvokimą. Ir jei norime išlikti sveiko proto, turime suvokti, kad bet kuri diena gali būti paskutinė. Tada sakai – taip ir keliauji dirbti savo kasdienių darbų“, – sako D. Vitkovska.
Svarbiausiu jos istorijos veikėju tapo ukrainietiškas traktorius, kuris nuvilko rusų tanką. „Tai populiari istorija, norėjau ją šiek tiek patobulinti. Šis komiksas – tai mano duoklė Ukrainos ūkininkams, kurie dirba laukuose, rizikuodami savo gyvybe. Noriu pasakyti tiems, kurie skaitys, – visada būkite pasirengę saugoti savąją tiesą ir tai, kas jums priklauso“, – pasakoja D. Vitkovska, svajojanti tapti ukrainiečių meno balsu – juk šimtmečiais tas balsas buvo pritilęs.
Scenaristas, prodiuseris, vaizdo žaidimų kūrėjas, komiksų tekstų rašytojas Denisas Fadejevas Kyjivo, kuriame visą laiką dirbo, nebuvo palikęs. „Esu karo reikalų istorijos mėgėjas, nuolat renku informaciją apie karinius konfliktus. Logika sako, kad joks kvailys nepradėtų karo, nebent jis būtų 85 proc. tikras, kad gali laimėti. Šiuo metu Ukraina turi stiprią armiją, modernios ginkluotės, motyvuotų pėstininkų armiją, bet mūsų priešas sukūrė savo kvailą propagandą ir pats ja patikėjo. Nuo tada, kai vasario 24 dienos rytą prabudau nuo sprogimų, turėjau tūkstančius kvapą gniaužiančių priežasčių galvoti apie Ukrainos karių didvyriškumą. Gyvačių salos istorija, kaip toji garsi frazė apie rusų laivą, gyvuos amžinai. Todėl ir prašau: palaikykite Ukrainą, juk net keli doleriai gali prisidėti prie to, kad Rusijos pabaisos stuburas bus sulaužytas.“
Istoriją apie Gyvačių salos herojus nupiešęs Ihoris Kurylinas komiksus kuria nuo vaikystės. Dnipre gyvenantis menininkas iš savo miesto neketina kraustytis ir šiandien dirba dar daugiau nei anksčiau. Sako, darbas labai padeda išblaškyti baimę, kurią kelia sprogimai ir oro pavojaus sirenos. „Gyvačių salos istorija mus moko, kad net ir iškilus grėsmei būtina ramybė ir užtikrintas požiūris, kad tiesa eina drauge su pergale. Tai – svarbiausias sandoris, net jei tau pačiam, savo akimis jo ir nelemta išvysti“, – sako menininkas ir priduria, kad karas jam parodė, kokia turtinga yra ukrainiečių tauta ir kiek daug talentingų žmonių ji yra išauginusi.
Ukrainiečių menininkė Kateryna Košeleva jau keletą metų gyvena ir kuria komiksus Vroclave, Lenkijoje. Ji sako niekada nepamiršianti, kaip vasario 23 dienos naktį, baigusi savo darbus, užmigo kupina planų ir idėjų, o prabudo realybėje, kurioje nė vienas iš tų dalykų nebebuvo svarbus: „Mano tėvai buvo įstrigę Sumuose, apsupti rusų įsibrovėlių, o aš, būdama už tūkstančio kilometrų, negalėjau nieko padaryti. Šiandien mano tėvai yra saugūs, nes jiems padėjo nuostabūs žmonės, mano gimtasis miestas atlaikė okupaciją geriau nei kiti. Ir vis dėlto esama žmonių, kuriems ne taip pasisekė…“
Komiksų kūrėja pasakoja, kad „Raganą“ įkvėpė gimtasis Sumų regionas, ypač Konotopo miestas. „Yra sakoma, kad šio miesto moterys – beveik visos raganos. Prisiminusi šią istoriją, žiūrėdama žinias per televiziją, pagalvojau, kad šis karas mano tautoje pažadino kažką labai seno ir esminio, kažką, prie ko geriau neprisiliesti. Sukūriau eskizą, mėgindama užfiksuoti gležną, tačiau gaivališkos jėgos kupiną moterį, ardančią tanką. Nustebau, kad D. Fadejevui pavyko iliustraciją paversti scenarijumi, kuris puikiai atspindėjo pasipriešinimo istorijos esmę“, – sako K. Košeleva. Kūrėja įsitikinusi, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, parodė, kokia trapi yra mūsų civilizacija, o šis karas iš tiesų yra civilizacijos karas prieš barbarus, tiesos karas prieš melą, sąžiningumo karas prieš korupciją ir kiekvienas iš mūsų atliksime savo vaidmenį, kad pergalė būtų pasiekta.
Istorijos „Kiberchersonas“ kūrėjas, vaizdo žaidimų menininkas Nazaras Ponikas komikso skaitytojams pasakoja jautrią istoriją apie Chersono miestą, kuris nuo pirmųjų Rusijos okupacijos dienų labai kentėjo. Bet net ir okupuoti šio miesto žmonės niekada neprarado vilties. „Chersonas yra Ukraina, mes laukiame laisvės“, – jie kalbėjo ir laisvės sulaukė. Savo piešiniais menininkas perduoda svarbią žinią – jis prašo nepamiršti, kad Ukrainoje vis dar vyksta karas ir šios šalies žmonėms reikia bet kokios pagalbos. „Jei tylėsite, mes visi galime mirti“, – įsitikinęs N. Ponikas.
To paties skaitytojų prašo iliustruotojas, animacinių filmų kūrėjas bei meno vadovas, daugiau nei du dešimtmečius Kyjive gyvenantis Oleksandras Koreškovas. Jo istorija apie Kyjivo vaiduoklį pasakoja pirmųjų karo dienų legendą – Kyjivo vaiduoklis per vieną dieną numušė šešis priešo lėktuvus. „Nuo vaikystės buvau lėktuvų gerbėjas, o šis supermenas man tikrai padarė įspūdį“, – sako menininkas ir pataria netikėti niekuo, kas ateina iš Rusijos. Viskas, prie ko jie prisiliečia, virsta mėšlu, skausmu ir mirtimi. „Mūsų svajonės išsipildys, jei niekas joms netrukdys“, – įsitikinęs komikso kūrėjas.
Ukrainiečių menininkų kurtoje komiksų rinktinėje „Iki pergalės“ devynios ryškios karo istorijos pasakoja apie tai, kad karas yra baisių išbandymų, skausmo, pykčio ir kovos laikas. Bet kartu kare prabunda sąžinė, kyla pasididžiavimas savo tauta ir valstybe, gimsta herojai ir legendos. Taip pat svarbiausias visų tikslas – pergalė. Ja ukrainiečių menininkai neabejoja.
Šaltinis: Nyksciai
