Nors ugniagesio gelbėtojo profesijoje dominuoja vyrai, bet vis rečiau nustembame tarp jų pamatę ir ugniagesę gelbėtoją. Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos ugniagesės gelbėtojos Gretos Pauliučenko niekada nežeidė visuomenės požiūris į šią specialybę, kaip į išskirtinai vyrišką. Jos neerzina ir tai, kad ant kovinės uniformos užrašyta „ugniagesys gelbėtojas“, arba kolegų kreipimasis į ją vyriškąja gimine „ugniagesy gelbėtojau“.
„Nemanau, kad moterys gali būti blogesnės šioje profesijoje vien todėl, kad jos moterys. Matau tendencijas, kad ateityje šia specialybe domėsis vis daugiau merginų. Nes yra aktyviai sportuojančių, stiprių, nebijančių iššūkių ir fizinio bei psichologinio krūvio, turinčių didelį atsakomybės jausmą, moterų. Vyrai gali nesijaudinti – moterys tikrai neužvaldys šios srities, bet mišrus kolektyvas yra labai sveika,“ – sako G. Pauliučenko.
Ugniagesė gelbėtoja mano, kad galimybės dirbti tokį darbą priklauso ne nuo lyties, o nuo asmenybės ir savo jėgų įvertinimo. Gretai tokių abejonių niekada nebuvo. „Ši specialybė sujungė tai, kas man visada patiko: norą padėti žmonėms, priimti greitus sprendimus ir ekstremalumą,“ – teigia ji.
Gretos pasirinkimas labai nenustebino nei jos artimųjų, nei draugų, nors jos šeimoje ir giminėje nėra nė vieno ugniagesio gelbėtojo, kažko panašaus visi iš jos ir tikėjosi.
Kas jai yra sunkiausia šiame darbe? „Tai labai individualu. Šiame darbe reikia fizinio pasirengimo ir nuolat sportuoti, reikia racionalaus mąstymo. Aš kol kas su tuo susitvarkau. Būna, kad ne visada ir viskas iš pirmo karto man pasiseka, bet bandau, stengiuosi tobulėti. Juk ne tik moterims kartais kažkas nepasiseka, ir vyras gali ko nors vienas nepadaryti,“ – mano G. Pauliučenko.
Greta pasakoja, kad ją, vienintelę moterį pamainoje, kolegos vyrai iš pradžių labai saugojo. „Tik neišsipurvink, nesusižeisk,“ – sakydavo jie. „Aš nenoriu palengvinimų. Mes esame komanda. Bet pirmiausia esame lygiaverčiai kolegos – padedame vieni kitiems, ir pabarame, jeigu yra už ką, ir pagiriame, ir pasijuokiame. O moteris vyrų kolektyve priverčia juos pasitempti – vyrai tampa mandagesni, paslaugesni,“ – sako G. Pauliučenko.
Pareigūnė jau skaičiuoja trečius darbo metus gaisrinėje. Ji nesigaili pasirinkusi ugniagesės gelbėtojos kelią. Pirmojo gaisro, kurį teko jai su kolegomis gesinti, Greta nepamiršta iki šiol. Ne tik todėl, kad tai buvo pirmasis jos gesintas gaisras, bet ir todėl, kad po gaisro gesinimo pagal ugniagesių tradicijas ji buvo „pakrikštyta“.
„Atsimenu, buvo žiema ir degė naujai statyto namo stogas. Padėjau kolegoms, gavau pagaliau ir vandenį papilstyti, ir mačiau tą darbą iš arti, kaip ugniagesiai susitvarko su juo, kaip jie bendradarbiauja, tai patenkino mano lūkesčius,“ – pasakoja Greta. Jos neišgąsdino nei pirmasis gaisras, nei „krikštas“ lediniu vandeniu žiemą. Ir mintis, „koks nelabasis mane čia nešė“, ji prisipažįsta dar jos neaplankė.
Jai visi darbai patinka: „Mano mėgstamiausi darbai susiję su gaisru. Pastebėjau, kad autoįvykiai mane emociškai paveikia labiau, nei gaisrai, gal dar nesu labai tragiškų ir didelių gaisrų patyrusi.“
O kaip dera moteris ir uniforma? Greta pripažįsta, kad šis darbas jai patinka dar ir dėl uniformos. „Uniforma puošia žmogų, su uniforma jaučiuosi žymiai tvirtesnė.“
Tačiau fizinį tvirtumą Greta išbando ne tik darbe, bet ir Lietuvos stipriausiojo ugniagesio varžybose. Ji sako nesiekianti jose geriausių rezultatų, svarbiausia – išbandyti savo galimybių ribas, tobulėti ir matyti galimybes dar daugiau iš savęs „išspausti“.
Mergina, mėgstanti adrenaliną, anksčiau lankiusi kovos menus, o dabar aktyviai sportuojanti, pripažįsta, kad gyvenime ji yra labai ramus žmogus – jai patinka gamta ir knygos, artimų žmonių draugija. Tad ir šventės jai asocijuojasi su šeima, šeimos susibūrimu, pobūviu.
O kokia būna Kovo 8-oji komandoje? „Kovo 8-oji man nieko nereiškia, bet kolektyve tą dieną nepavyksta išvengti sveikinimų – vyrai sveikina visas moteris, įteikia gėlių, padėkoja už tai, kad esame. Man gražu, kad ne visas jų dėmesys skirtas tik man, smagu, kad nepamiršta ir kitų moterų, dirbančių kitus ne mažiau svarbius darbus. Taigi – tą dieną dešimt minučių išskirtinio vyrų dėmesio, ir vėl kimbame į darbus, gyvenimas tęsiasi…,“ – šypsosi ugniagesė gelbėtoja.
