Kai aplankiau Anykščių apžvalgos ratą, mano žvilgsnis automatiškai sustojo ties šia – didinga, iškilia, raudonų plytų – Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Dvi jos smailės, it pirštai į dangų, lyg nebyliai kalba apie žmogaus troškimą būti arčiau to, kas aukščiau. Tą akimirką pagalvojau – kaip svarbu žmogui turėti tikėjimą. Ne būtinai tik formalia prasme – bet gilų, tylų tikėjimą gyvenimu, gėriu, savimi, kitu žmogumi. Be tikėjimo – žmogus it medis be šaknų. Stovi, kol pučia švelnus vėjas. Bet užtenka audros – ir viskas. Tikėjimas žmogui kaip inkaras. Kaip švyturys rūke.
Aš – ne vietinis. Esu atvykėlis, svečias. Galbūt todėl Anykščiuose viskas man atrodo truputį stebuklinga. Gal todėl kiekviena gatvelė, kiekvienas medis, kiekvienas paminklas ar net suolelis turi kažkokią paslaptį. Ši bažnyčia, iškylanti virš medžių jūros – kaip širdies balsas visam miestui. Ji primena, kad čia ne tik žemė graži – bet ir dvasia stipri.
Baltai pavydžiu anykštiečiams. Ne dėl to, kad jie turi gražų miestą – bet dėl to, kad jame slypi tiek daug istorijų, tiek daug širdžių plakimo, tiek daug tylos, kuri iš tikrųjų kalba daugiau nei žodžiai. Jie gyvena šalia istorijos, šalia meno, šalia šventumo. Jie gali nueiti į bažnyčią ne kaip svečiai – bet kaip savi. Gali prisėsti šalia Puntuko, pasivaikščioti lajų taku, klausytis šnarančių medžių, žinančių daugiau nei bet kuris istorijos vadovėlis.
Tad jei skaitai tai, anykštieti – vertink. Didžiuokis. Nes tavo miestas – ne tik lankytina vieta turistams. Tai – širdies uostas daugeliui. Net tiems, kurie čia tik svečiuojasi.
Ir kai kitąkart vėl kilsiu tuo ratu virš Anykščių, vėl nusišypsosiu sau tyliai: „Ačiū, kad leidi čia būti, net jei tik trumpam.“
Tekstas patalpintas socialiniuose tinkluose. Jį parašė vyriškis, pasivadinęs Justas Gin
Šaltinis: Nyksciai
