Kartą vienas karalius sugalvojo pastatyti didmiestį. Tam jis įsakė surinkti visus jo šalyje gyvenančius mūrininkus ir stalininkus. Tarp jų buvo ir jaunas mūrininkas, kuriam teko vykti į miesto statybas jau kitą dieną po savo vestuvių. Miestą statė dvylika metų. Kai darbai pagaliau buvo baigti, meistrus paleido namo, bet prieš tai juos apdovanojo už sunkų darbą. Kiekvienam statybininkui siūlė rinktis arba pinigus, arba tris išmintingus patarimus. Tačiau nė vienas iš jų nepanorėjo gauti trijų patarimų. Priėjo mums jau pažįstamo mūrininko eilė. Jis pagalvojo ir nusprendė, kad nori išgirsti patarimus. Tuomet karalius tarė:
– Štai tau pirmasis patarimas – niekada neperdėk savo naštos ant atsitiktinio pakeleivio arklio!
Antrasis – niekada nepasilik nakvynei name, kuriame gyvena pagyvenusi žmona ir jaunas vyras arba pagyvenęs vyras ir jauna žmona.
Trečiasis – atmink, kad ant tavo piršto nago parašyta: tvardykis!
Tuomet karalius padavė jam tris kepalus miežinių miltų duonos ir liepė jų neperlaužti, kol neperžengs savo namų slenksčio.
Ir štai mūrininkas kartu su dviem kitais meistrais iškeliavo.
Vieną karštą popietę keliauninkus aplenkė raitelis.
– Ei, draugai! – sušuko jis. – Leiskite man jums padėti! Užmeskite savo naštas ant mano arklio.
Abu mūrininko pakeleiviai pasinaudojo šiuo pasiūlymu ir padavė jam savo daiktus. Mūrininkas atsisakė.
Kurį laiką raitelis jojo iš lėto, bet staiga padidino greitį ir išnyko, nusinešdamas abiejų meistrų pinigus ir drabužius.
Mūrininkas pamąstė: „Štai ir pravertė man pirmasis patarimas – mano pakeleiviai visko neteko, o aš nenukentėjau.“
Atėjo vakaras, keliautojai pasiekė kaimelį ir nusprendė pasilikti nakvynei. Pamatęs, kad pasirinkto namo šeimininkė jauna, o jos vyras senas, mūrininkas išėjo nakvoti į kitus namus. Sulaukusi, kol visi užmigs, jauna žmona mirtinai subadė savo vyrą ir pradėjo rėkti, kad svečiai jį nužudė. Įsiutę kaimo žmonės atbėgo ir nužudė abu meistrus.
„Štai ir antrasis patarimas pravertė“, – pamąstė mūrininkas ir leidosi į kelią.
Likimas atvedė jį į gimtuosius namus šventės išvakarėse. Mūrininkas sulėtino žingsnį ir išgirdo pokalbį. Aiškiai girdėjosi du balsai: moteriškas ir vyriškas.
– Prakeikimas! – sušuko vyriškis. – Pasirodo, kol aš ištisus dvylika metų dirbau, pas mano žmoną lankėsi meilužis!
Jis išsitraukė ginklą ir pradėjo taikytis į langą. Tą akimirką jo akys užkliuvo už piršto nago ir jis prisiminė patarimą tvardytis. Jis prisivertė įsiklausyti į pokalbį ir vėl išgirdo tuos pačius balsus.
– Mama, kada sugrįš mūsų tėvas? – paklausė jaunas balsas.
– Greitai, sūneli, greitai! Karalius jau paleido visus meistrus ir tavo tėvas turėtų pasirodyti bet kurią akimirką, – atsakė mūrininko žmona.
– O štai ir aš! – džiaugsmingai sušuko mūrininkas, įbėgęs į kambarį.
Žmona nulėkė jo apkabinti, jos pavyzdžiu pasekė ir sūnus. Džiaugsmo akimirkai kiek nuslūgus, žmona pasakė:
– Juk tu tikriausiai alkanas, – ir pradėjo nerimastingai dengti stalą. Bet mūrininkas ją sustabdė ir tarė:
– Palauk, aš turiu tris kepalus, kuriuos man padovanojo karalius.
Perlaužė jie vieną kepalą ir iš jo pabiro penki šimtai auksinių monetų. Po tiek pat jie rado antrame ir trečiame kepale.
