Pošventinis laikotarpis man visuomet atneša šiek tiek liūdesio. Baigiasi bruzdesys ir apima toks lengvas tuštumos jausmas, tad kad prablaškyti slogutį pagalvojau būtų neblogai nueiti į pasimatymą. Tad atsidariusi pažinčių programėles ir tyrinėdama vyrų anketas sustoju ties išvaizdžiu 44 metų vyriškiu ir turiu pasakyti, jis atrodo mano skonio. Tik peržiūrėjusi jo anketą, greitai sulaukiu žinutės ir pradedame bendrauti. Jis parašo kad yra išsiskyręs, grįžęs iš užsienio, ketina vėl įsikurti Lietuvoje, jo dukrai 15 metų kuri liko užsienyje gyventi su mama. Ieškantis rimtos draugystės. Susirašinėjimas nieko blogo nežada, tad ilgai nelaukę ir gana gražiai pabendravę darbo savaitės bėgyje, pradedame tartis dėl susitikimo „gyvai“ savaitgalį.
Taigi atėjo šeštadienio popietė, sutarta susitikimo vieta buvo piliavietės aikštelė, planas romantiškai pasivaikščioti gražiame žiemos fone. Albertas pasisiūlo mane atvažiuoti pasiimti nuo namų, nes už lango tikra žiema, tačiau aš, bent jau pirmam susitikimui, kol žmogaus nepažįstu, prisibijau sakyti kur gyvenu ir geriau jaučiuosi jei į susitikimus vykstu savo transporto priemone. O dabar dėl tolimesnės istorijos siužeto vingių, turiu pateikti keletą detalių apie savo automobilį: pas mane juodas BMW, ne pats naujausias, bet ir ne senas vežimas, o kituose pasimatymų istorijose plačiau papasakosiu kodėl pradėjau automobilį slėpti ir palikti atokiau nuo sutartos pasimatymo vietos.
Atriedu savo juoda karieta ir prie aikštelės skambinu Albertui paklausti kur jis ir su kokia mašina, kad surastume vienas kitą. Sužinau kad Albertas manęs laukia juodoje Tesla model S. Greitai pamatau kur stovi jo automobilis, nes aikštelėje tokia mašina tik viena. Privažiuoju ir sustoju šalia. Išlipame iš automobilių ir žavusis kavalierius vietoje to, kad pasisveikintų, paspaustų ranką ar ištrauktų iš bagažinės gėlių ar dar, na nežinau, padarytų kokį nors džentelmenišką gestą, nutaisęs „gezišką“ veido fizionomiją sugeba tik išbliauti: IŠ KUR PAS TAVE TOKIA MAŠINA??? Norėjau atrėžti atgal: o iš kur pas tave (tokį akiplėšą) TOKIA MAŠINA, bet mandagiai susivaldžiau, nors viduje kažkaip užvirė kraujas – pirma jo mesta frazė jau sugadino pirmąjį įspūdį.
Bandome nelabai vykusią pradžią užglaistyti vaikščiodami ir kalbėdamiesi, bet kalba kažko visai nesiriša. Žinutėmis lyg ir susirašinėjome be sunkumų, o „gyvai“ pokalbis nesiklijuoja ir abu kulniuojam vos ne mikčiodami nei šį, nei tą…Kadangi spaudė šaltukas jis pasiūlė pasėdėti jo arba mano automobilyje. Pagalvojau, kad labai jis man neaiškus tipas ir nėra ko leisti jam trypti man snieguotais batais ant kilimėlio. Matyt jo mintys vis tiek buvo labai užimtos mano BMW, nes jis ir vėl uždavė tą patį klausimą, o nesulaukęs atsakymo pateikė rusišką nuvalkiotą frazę kaip sakoma apie moteris, kurios važinėja brangiomis ar apybrangėmis mašinomis. Jis pasiteiravo ar šiam automobiliui nupirkti reikalingą sumą aš pričiulpėjau. Mano akys net išsprogo iš nuostabos koks prieš mane chamas. O nuo tolesnių jo kalbų man kilo įtarimų, kad jį pasimatymą jis atvyko kažko užvartojęs.
Patekęs į savo teritoriją (automobilį Tesla), nors nereikėjo man į ją besėsti po rusiškos liaudies išminties perliukų pažėrimo, čia jis tapo net labai iškalbus. Pasirodo šitą Teslą jis vadina vardu Megan, na ir visa tolimesnė istorija kaip stipriai jis ją myli, kaip nusipirko, kaip taupė ne vienerius metus pinigus dirbdamas tai statybose, tai fūristu ir šitas automobilis yra jo gyvenimo pasiekimas ir pasididžiavimas. Ištisai maigė didžiulį ekraną, esantį per vidurį, demonstruodamas įvairias Megan galimybes, o aš jaučiausi lyg atsidūrusi buitinių prekių parduotuvės salėje, kur įkyrus konsultantas bando man prakišti seną planšetės modelį. Velniškai užsimaniau kuo greičiau ir kuo toliau sprukti nuo šito dvikojo nesusipratimo. Pajutęs kad man neįdomu, užvertė mane klausimais:
-Sakyk ko tu nori,- Pauzė. Dar viena pauzė. O tada prasidėjo monologas:
-Visos jūs moterys ko nors norite? Jūs visos esat vienodos.. Ko tu nori? Juk kažko nori?, -O aš sėdžiu ir tyliu pasimetusi.
Turbūt supratęs, kad jau suku uodegą, metė tokį pasiūlymą, kad jei bučiau tuo metu ne sėdėjusi, tai gal ir nugriuvusi:
– Gal nori papų..?!
Šiaip pas mane su krūtine viskas kaip ir gerai, kaip sakoma pats tas, ir nežinau per kokį rūką jis tą popietę žiūrėjo, kad to nematė, kai buvau atitraukta striuke mašinoj. Bet turbūt pagalvojo, kad vis tiek turėčiau norėti didesnių…Nors ką čia spėlioti kokie grybai pas jį galvoje auga… O jau galutinė ir mane visiškai pribloškusi jo frazė atskriejo man išlipant iš jo taip numylėto automobilio:
-Žinai, kai grįžau iš užsienio tai įsitikinau, kad Klaipėdoj panos „duoda“ vien dėl to, kad važinėji su Tesla.
Aš su juo net neatsisveikinau…
Grįžusi namo gavau krūvą jo žinučių, kur jis kvietė apsigyventi kartu. Teko užblokuoti jį per visus kanalus, nes atakavo kaip pakvaišęs. Taigi panos kurios nors norit silikoninės krūtinės dovanų – dairykitės mieste juodos Teslos, jos vairuotojas dovanoja papus. Tik nepamirškite svarbios detalės- reikės „duoti“…
Autorė – Coliukė
Nuotraukos asociatyvios ir nieko bendro su tekste aprašomais asmenimis neturi.
