Troškūnuose šiomis dienomis surengti įspūdingi koncertai, kuriuos aplankė įspūdingas skaičius žmonių. Apie tai, kas vyko, kaip pati jautėsi ir kaip dirbo troškūniečiai pasakoja Troškūnų renginių „siela“ Jolanta Pupkienė.
Kol savaitgalis skendo įvairių Lietuvos kraštų Žolinės šurmuliuose, mes su Troškūnų jaunimo kūrybine komanda džiaugsmingai „laidojom“ esamo laiko sekundes, valandas ir minutes organizaciniams darbams ir rūpesčiams.Sekmadienis. Sutartas kūrybinės komandos laikas – 13 valanda. Susitikimo vieta – Troškūnų Bernardinų vienuolynas.
Nemigo naktis garantuota…Ne pirma, gal kokia trečia ar ketvirta iš eilės… Atsikeliu penktą ryte ir galvoje sukasi keli tūkstančiai minčių – „Kas dar nepadaryta, neatnešta, neparašyta, nepadėta ne vietoj, ar yra pakankamai veidrodžių, ar užteks kėdžių, ar bus gėlių, kur gauti dar 10 kibirų gėlėms, kaip užsisakyti gerą orą, kaip visus pavaišinti, apkabinti, nenuvilti“.Rytinė kava…Tas pats numintas kelias į Mažiausio Lietuvos miesto gražiausią kiemą.
Tie patys vyrai, sėdintys šįkart ant raudono suolelio. Ir jau iš tolo mane pasitinkantis klausimas.
– Tai ko teip iš lėta, be dvyrače (dviračio), gal scėna (scena) nuvirta (nugriūva) ir kancertą nebebus.
Neįmanoma nesijuokt, nusišypsau ir sakau:
– Ne, viskas bus, jeigu nenumirsiu iki vakara ir devulis duos sveikatas (varau aukštaitiškai, kad draugiškiau būtų), tai viskas bus.
– Nu teip, numirsi, tavys ni pats velnis nepaims, – mirkteli vienas.
O kitas nelaukdamas pritaria:
– Kam tu raikalinga, nemirsi da. Jeigu teip grosi ir dainuosi amžinai kaip Traškūnas dabar, tai dunguj, žinok, irgi raike ramybės.
Nuraminau širdį ir susitaikiau su tuo, kad dar nemirsiu, nes tokie kaip aš – triukšmadariai, danguj visai nepaklausūs asmenys. Pasiekiu savo kelionės tikslą. Darbai tikrai netirpsta rankose, nieko nebežinau, viskas nervina, viskas blogai: scena negraži, apšvietimas ne toks, kankina vienas ir tas pats klausimas – „Laikas gal užtarnautan poilsin, namo, pas anūką“
Už keliasdešimt metrų pasigirsta triukšmas ir už kelių sekundžių, iš už vienuolyno sienos kampo pasirodo mano komanda ir įvirsdami į kiemą, vienas per kitą beria žodžius kaip žirnius.
– Vadove, būtinai reikia vinių….
– Vadove, kreivai stovi palapinė, reikia pataisyt…
– Reikia būtinai dar priskinti gėlių, nes maža…
– Kėdžių jau radom, nešim iš namų, jei neužteks…
– Reikia stalų, paskui dar eisim persirengt…
– O jūs žinot, kuo rengsitės…
Tyliu, nieko nesakau. Kaip visada – užmušantis finalas. „Tai kas čia per pagrabas, kad tokia nuliūdus, – pamirksi Rusnė savo juodom akim, ir dar priduria. – Ne dabar laikas susiraukus sėdėt, žmogus turi aplink save skleist gerą energiją ir šviesą, kad visi norėtų čia atvažiuoti. Negi sėdėsim užsiraukę, mes turim kelt visiems nuotaiką ir gerint savijautą.“
Stoja nejauki tyla. Lėtai atplėšiu savo akis nuo žemės ir bijodama keliu į viršų. Aplink mane susidaręs dvidešimties akių ratas žiūri taip skvarbiai, kad net akys skauda ir laukia atsakymo…. Išsišiepiu ir sakau:
– Viskas yra super, vaikai, juk šiandien ir rytoj, du nepakartojami vakarai mažiausiame Lietuvos mieste, pas mus, Troškūnuose…Visi atsidūsta ir kaip skruzdėlės išsibėgioja į darbus.
Sekmadienio vakaras…Mantas Jankavičius. Taip šilta, paprasta, skambu, kad graudulys ima. Dainuojamos Mykolaičio „Matricos“ žodžiai užstringa gumulu gerklėje, kad negali nuryt. Kai atlikėjas koncerto metu ištaria sakinį, kad „Niekada nežinai, kada bus paskutinis koncertas“, daugeliui nurieda ašara, stoja rimtis. Bet nepakartojamas Manto aktorinis sugebėjimas išeiti iš bet kurios situacijos, viską išgelbėja, kai jis su visais kartu uždainuoja Meilės vasarą…
Pirmadienis…Geriausias pasaulio akordeonistas. Visiškai paprastas, kuklus, betarpiškai bendraujantis, nuolat besišypsantis. Scenoje visiškas profas, užburiantis gebėjimu „paimti visą publiką“ ir virtuoziškai mokantis valdyti savo sukurtą Mikroorkestrą. Martynas Levickis – GROJANTIS DEMONAS.Tai va, tokie reikalai vyko Troškūnuose. Mylimi, nerealūs, nepakartojami, pozityvūs mūsų klausytojai, esate mums reikalingi, nes be jūsų neturėtume kam prasmingai aukoti savo laiko. Ačiū, kad buvot.
Jolanta Pupkienė
Šaltinis: Nyksciai
