AJei dirbtinio intelekto ateitis dar nebuvo pakankamai košmariška, kartu pateikiamas šis britų mokslinės fantastikos trileris su siužetu apie AI tarnautoją, pavojingai susižavėjusį savo šeimininke. Tai šiurpi prielaida: „Fatal Attraction“ ir „Tarnas“, Haroldo Pinterio ir Josepho Losey 1963 m. dramos apie piktavališką tarną kryžius. Nors galų gale TIM gali būti per kvailas, kad būtų baisus, ir vis dėlto nepakankamai aštrus, kad veiktų kaip satyra.
Dalis problemos yra pats AI, humanoidinis robotas, pavadintas TIM (sutrumpinimas iš „technologiškai integruotas tarnautojas“), kurį vaidina Eamonas Farrenas. Neverta spėlioti apie jo ketinimus: TIM nuo pat pradžių yra grėsmingas. Išslinkusiais šviesiais plaukais ir skvarbiu mėlynų akių žvilgsniu jis atrodo kaip nacių jaunimo lyderio apgaulė su Hanibalo Lekterio blykste.
TIM iš tikrųjų yra tarno prototipas, kurį namuose išbando robotų inžinierius Abi (Georgina Campbell). Ji nenusibosta savo naujosios namų tvarkytojos; jai „jis“ yra „tai“ – naudingas laiką taupantis rinkinys, pavyzdžiui, išmanusis telefonas ar skalbimo mašina. Jos vyras Paulas (Markas Rowley) yra mažiau veržlus ir jam nepatinka, kaip TIM žiūri į Abi.
Žinoma, vargšas kvailas žmogus Paulas neprilygsta TIM, nes jis tampa nepakeičiamu namuose. Jis gamina maistą kaip profesionalas, lygina kaip svajonė – taip pat gauna prieigą prie Abi ir Pauliaus asmeninių duomenų, todėl kai kurias akimirkas būna baisu. Vieną popietę TIM grįžta po atnaujinimo, pavirtęs į brunetę, pastebėjęs, kad Abi 0,4 sekundės ilgiau užsibūna prie vyrų tamsiais plaukais atvaizdų.
Žinoma, filmas apie AI pavojų negalėjo būti savalaikis. Vis dėlto žiūrėjau norėdamas Black Mirror versijos; jūs manote, kad Čarlis Brukeris būtų padaręs ką nors juokingo, gilesnio su zuikį verdančiu botu.

