Remiantis Registrų centro informacija praėjusiais metais Lietuvoje ištuokas registravo beveik 8 tūkstančiai porų.
,,Skyrybos – skausmingas procesas, kuris sutrikdo visos šeimos gyvenimą. Dauguma vaikų patiria skausmingus jausmus dėl savo tėvų skyrybų, o nemaža dalis vaikų patiria ilgalaikius ir užsitęsusius su tėvų skyrybomis susijusius simptomus“- teigia Vilniuje ir Kaune veikiančios dvikalbės mokyklos ,,Eureka“ priešmokyklinės klasės mokytoja ir ugdymo vadovė Justė Petkuvienė. Šiame straipsnyje mokytoja Justė remdamasi asmenine darbine patirtimi ir mokslininkų įžvalgomis apžvelgia, kokios būna vaikų reakcijos į skyrybas ir pateikia keletą patarimų palengvinti šeimos santykių krizę tėvams ir mokytojams.
VAIKAI – kas nutinka tėvų skyrybų metu?
Otavos universiteto mokslininkės Catherine M Lee ir Karen A Bax teigia, kad vaikai, patyrę tėvų skyrybas, keletą mėnesių po įvykio demonstruoja įvairias emocines ir elgesio reakcijas. Tėvams išsiskyrus, vaikai gali regresuoti: elgtis taip, lyg jie būtų daug jaunesni, todėl gali atsirasti šlapinimasis į lovą, „prilipimas“, košmarai, rūpesčiai ar nepaklusnumas, pasireikšti nerimo ir depresijos simptomai, vaikai gali atrodyti irzlesni, reiklesni, taip pat patirti socialinių santykių nesutarimų ir problemų mokykloje. Paaugliai gali parodyti savo sielvartą netinkamai elgdamiesi arba užsisklęsdami savyje. Jiems gali būti sunku susikaupti mokykloje.
Jungtinės karalystės Karališkojo Psichiatrijos koledžo mokslininkai išskiria, kad vaikas gali jausti:
- netekties jausmą;
- baimę likti vienam;
- pyktį ant vieno ar abiejų tėvų dėl santykių nutrūkimo;
- kaltę;
- atstūmimą ir nesaugumą;
- ,,plėšymąsi“ tarp abiejų tėvų.
- norą grįžti atgal. Net jei tėvų santykiai buvo labai įtempti ar smurtiniai, vaikai vis tiek gali turėti prieštaringų jausmų dėl išsiskyrimo. Daugelis vaikų laikosi troškimo, kad jų tėvai grįžtų kartu.
Skyrybos paveikia net kūdikius
JAV ,,Parents“ leidinio žurnalistė Laura Broadwell remdamasi Amerikos Pediatrų asociacijos medžiaga, teigia, kad nors kai kuriems tai gali būti netikėta, skyrybos paveikia net kūdikius. Kūdikystėje kūdikiai gali jausti įtampą namuose (ir tarp tėvų), bet negali suprasti konflikto priežasčių. Jei įtampa tęsiasi, kūdikiai gali tapti irzlūs ir kibūs, ypač šalia naujų žmonių, ir dažnai gali pasireikšti emocijų protrūkiai. Jie taip pat gali regresuoti arba turėti vystymosi vėlavimo požymių.
Kaip į tėvų skyrybas reaguoja vaikai nuo 18 mėnesių iki 3 metų amžiaus?
Skyrybos gali emociškai ir psichologiškai paveikti vaikus nuo 18 mėnesių iki 3 metų. Šiais vaiko metais pagrindinis vaiko ryšys yra su tėvais, todėl bet kokį didesnį namų gyvenimo sutrikimą gali būti sunku priimti ir suprasti. Be to, maži vaikai yra susitelkę į save ir gali manyti, kad dėl jų tėvai išsiskyrė. Jie dažnai verks ir norės daugiau dėmesio nei įprastai, grįš prie nykščio čiulpimo, priešinsis savarankiškumo ugdymui, išsiugdys baimę būti paliktiems arba jiems bus sunku užmigti ar miegoti vieniems naktį.
3-6 metų vaikų reakcija į tėvų išsiskyrimą
Skyrybos yra sunkiai suprantamos ir 3–6 metų amžiaus vaikams, daugiausia dėl to, kad jos sukelia baisų netikrumo lygį. Ikimokyklinukai nesupranta skyrybų sąvokos ir nenori, kad jų tėvai išsiskirtų – kad ir kokia įtempta jų namų aplinka. Kaip ir maži vaikai, ikimokyklinio amžiaus vaikai gali manyti, kad jie galiausiai yra atsakingi už savo tėvų išsiskyrimą. Jie gali jausti neaiškius ateities jausmus, pykti, turėti nemalonių minčių ar idėjų arba juos kamuoja košmarai.
6-11 metų vaikų reakcija
Dėl skyrybų mokyklinio amžiaus vaikai nuo 6 iki 11 metų gali kovoti su apleistumo jausmais. Jaunesni vaikai, ypač 5–8 metų vaikai, gali nesuprasti sąvokos ir jaustis taip, tarsi tėvai su jais skiriasi. Jie gali nerimauti praradę vieną iš savo tėvų ir įsivaizduoti, kad jų tėvai sugrįš. Tiesą sakant, jie dažnai tiki, kad gali „išgelbėti“ savo tėvų santuoką. Vaikai nuo 8 iki 11 metų gali kaltinti vieną iš tėvų dėl išsiskyrimo ir lygiuotis į „gerus“ tėvus prieš „bloguosius“. Jie gali apkaltinti savo tėvus niekšiškumu ar savanaudiškumu, įvairiais būdais reikšti savo pyktį: muštis su klasės draugais, pyktį prieš visą pasaulį arba tapti nerimastingais, uždarais ar prislėgtais. Kai kuriems vaikams skyrybų pasekmės pasireiškia fiziškai – skrandžio sutrikimai ar galvos skausmai dėl streso, taip pat netikri simptomai, kuriais siekiama likti namuose ir neiti į mokyklą.
Patarimai tėvams
Otavos universiteto mokslininkės Catherine M Lee ir Karen A Bax aprašo, kad tėvų konfliktas prieš skyrybas, jų metu ir po jų turi žalingą poveikį vaikams. Tačiau mokslininkai ir gydytojai sutaria, kad vaikui yra naudinga palaikyti santykius su abiem tėvais, išskyrus sunkių santuokinių konfliktų ir prievartos atvejus. Neretai nutinka taip, kad vienas iš tėvų nebedalyvauja vaiko gyvenime. Jei taip atsitinka, vaikai gali patirti dvigubą žalą – psichologinę tėvų netektį ir finansinės paramos praradimą. Todėl pagrindinis iššūkis besiskiriantiems tėvams yra užmegzti naujus bendrus tėvų santykius su buvusiu sutuoktiniu. Ekspertai pataria tėvams atidėti į šalį savo neigiamus jausmus ir užmegzti bendradarbiavimo tipo santykius su buvusiu sutuoktiniu.
Ar yra amžius, kai vaikai yra apsaugoti nuo neigiamų tėvų išsiskyrimo padarinių?
Tėvai dažnai kreipiasi į psichologus dėl skyrybų laiko ir klausia, ar yra amžius, kai vaikai yra apsaugoti nuo neigiamų tėvų išsiskyrimo padarinių. Kaip ir minėta anksčiau, visų amžiaus grupių vaikai jautriai reaguoja į tėvų skyrybas. Be to, vaikai jautriai reaguoja į visus tėvų konfliktus, įskaitant užgniaužtą priešiškumą. Tėvus turėtų nuraminti tyrimo išvados, kad vaikai taip pat jautriai reaguoja į konfliktų sprendimą. Net labai maži vaikai žino, kad ginčas buvo išspręstas. Be to, jei vaikai turi galimybę matyti, kaip išsprendžiamos problemos, jiems taip pat naudinga išmokti svarbių problemų sprendimo įgūdžių. Vadinasi, klausimas yra ne skyrybų laikas, o kaip išspręsti konfliktą su partneriu, rasti būdą bendrauti ir bendradarbiauti.
Skyrybų proceso metu suaugusieji patiria emocijų kalnelius, kuriems jų vaikai yra itin jautrūs. Labai svarbu, kad tėvai per daug neapkrautų vaiko savo nelaimingumu ar dirglumu. Be to, pereinamuoju skyrybų ir skyrybų laikotarpiu suaugusiųjų tėvystės įgūdžiai susilpnėja. Deja, tuo metu, kai vaikams ypač reikia paramos, šilumos, daugelis tėvų yra mažiausiai pasirengę tai suteikti.
Jungtinės karalystės Karališkojo Psichiatrijos koledžo mokslininkai pataria, kad tėvai, kurie išsiskiria, gali padėti savo vaikams. Jie turėtų:
- įsitikinkite, kad vaikai žino, kad vis dar turi du mylinčius tėvus, kurie ir toliau juo rūpinsis;
- apsaugoti savo vaikus nuo suaugusiųjų rūpesčių ir pareigų;
- aiškiai parodykite, kad atsakomybė už tai, kas vyksta, tenka tėvams, o ne vaikams.
Šie dalykai padės jūsų vaikui:
- būkite atviri ir kalbėkite. Jūsų vaikas ne tik turi žinoti, kas vyksta, bet ir jausti, kad gali užduoti klausimus;
- įtikinkite juos, kad jie vis tiek bus mylimi ir jais rūpinsis abu tėvai;
- skirkite laiko praleisti su vaiku;
- nemeluokite vaikui, ištesėkite pažadą susitikti;
- parodykite, kad jus domina jūsų vaiko nuomonė, tačiau aiškiai nurodykite, kad tėvai yra atsakingi už sprendimus;
- tęskite įprastą veiklą ir rutiną, pavyzdžiui, susitikite su draugais ir šeimos nariais;
- atlikite kuo mažiau pakeitimų. Tai padės jūsų vaikui pajusti, kad, nepaisant sunkumų, artimieji vis dar jais rūpinasi ir kad gyvenimas gali būti pakankamai normalus;
- svarbu neįtraukti vaiko į konfliktą. Toliau pateikti patarimai gali būti naudingi.
Venkite:
- klausti „Su kuo norėtum gyventi, brangioji?
- klausti savo vaiko, ką veikia buvęs partneris;
- naudoti savo vaiką „kaip ginklą“, kad susigrąžintumėte buvusį partnerį;
- kritikuoti savo buvusį partnerį;
Jei jums sunku padėti savo vaikui susidoroti su esama šeimos situacija, gali prireikti specialistų pagalbos. Tačiau jei elgiamasi jautriai, dauguma vaikų gali gerai prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir ilgainiui neturės sunkumų.
Patarimai mokytojams
,,Dažnai vaikas, kurio šeima patiria tėvų skyrybas, pasikeičia ir mokykloje. Tokie vaikai dažniau konfliktuoja su bendraamžiais, siekia bet kokio dėmesio iš mokytojų ir kitų vaikų, dažniausiai neigiamo, kadangi jo sulaukti pavyksta greičiau“ – mintimis dalinasi Justė Petkuvienė.
Misūrio universiteto mokslininkai Kim Leon ir Leanne Spengler teigia, kad mokyklos gali atlikti svarbų vaidmenį padedant vaikams pozityviai prisitaikyti prie tėvų skyrybų. Svarbiausias būdas – bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų. Tai reiškia, kad tėvai nuolat informuoja mokytojus apie svarbius vaiko gyvenimo įvykius, o mokytojai – apie vaiko veiklą mokykloje. Iškilus problemai, mokytojas ir tėvai dirba kartu, kad išspręstų problemą. Tiek mokytojas, tiek tėvai pateikia savo požiūrį į problemą ir kartu randa sprendimus. Jei tėvai neseniai patyrė įtemptus gyvenimo pokyčius, tokius kaip skyrybos ar pakartotinė santuoka, jų dėmesys gali būti sutelktas į įvykius jų gyvenime. Norint gauti informaciją, gali prireikti papildomos mokytojų iniciatyvos, tačiau dėl vaiko gerovės tikrai nerekomenduojama pasiduoti.
Labai svarbu, kad mokytojas bendrautų su abiem tėvais, neignoruotų vieno iš tėvų. Pvz. teikti rekomendacijas, vaiko pažangos aprašymus, pakvietimus į mokyklos renginius abiems tėvams.
Mokytoja Justė pataria, kad pedagogai gali paskatinti tėvus užsiimti kokia nors veikla kartu su vaiku namuose, dalintis veiklų idėjomis, pastebėtais vaiko talentais ar pomėgiais.
Mokykla gali kurti bendruomenę, kurios nariai gali padėti vieni kietiems. Bendruomenė gali būti kuriama per įvairius projektus, iniciatyvas, renginius. ,,Eurekoje“ organizuojame ir seminarus apie tėvystę, įvairius renginius, kuomet tėveliai gali pabendrauti“, – dalinasi Justė.
Mokslininkai Kim Leon ir Leanne Spengler teigia, kad klasėje mokytojas gali ugdyti toleranciją visokioms šeimoms, drąsinti vaikus kalbėti apie savo šeimą, taip ugdant vaiko savivertę.
Taip pat labai svarbu mokyti vaikus tinkamai išreikšti emocijas. ,,Normalu jaustis piktam ar nesaugiam, vykstant dideliems pokyčiams šeimoje. Tačiau svarbu vaiką mokyti kaip su iškilusiais jausmais jis gali susitvarkyti. Reikia stabdyti netinkamą vaiko elgesį, jei jis kelia pavojų kitiems, tačiau neakcentuoti prasto vaiko elgesio nei jam pačiam, nei jo tėvams, kadangi vaikas siekia dėmesio trumpiausiu keliu, kaip tik jį gali gauti, dažniausiai per neigiamus dalykus. Apie netinkamas vaiko elgesio raiškas reiktų aptarti jam negirdint ir pasiruošus tam tikras rekomendacijas jo tėvams. Svarbu pasidžiaugti vaiko pasiekimais ar pastangomis“, – pataria mokytoja Justė.
Apibendrinant, tėvų skyrybos paveikia bet kokio amžiaus vaikus. Vaikams gali pasireikšti elgesio ir emocinių sunkumų. Svarbiausia, įgyvendinti bendradarbiavimą tarp besiskiriančių tėvų. Mokykla taip pat turi didelę reikšmę vaiko gyvenimui, todėl mokytojams bendradarbiaujant su tėvais, galima prisidėti prie geresnės vaiko savijautos šiuo sunkiu šeimai metu.
Šaltinis: Nyksciai
