Edvinai, papasakokite, kaip kilo idėja specialiai festivaliui kurti garso takelį?
Muzikinį foną festivaliui kuriame antrus metus. Tai buvo vadybininkų sumanymas, nes muzika pasitarnauja įtaigesnei festivalio sklaidai, žmonės, stebėdami festivalio reklamą, ne tik gauna informaciją, bet ir pajunta jo atmosferą, trauką.
Muzika veikia kaip vadinamasis 24-as kadras?
Taip, nes ta pati muzika skamba visur: ne tik reklamose, bet ir paties festivalio metu, tarp spektaklių. Be to, po festivalio numatoma sukurti jo filmą, kuriame taip pat skambės kiek kitaip perdirbta ta pati muzikinė tema.
„TheATRIUM“ garso takelis kasmet – vis kitoks. Kaip jis gimsta?
Mane labiausiai inspiruoja festivalio tema ir spalvos, naudojamos renginio vizualinei sklaidai.
Kurdamas muziką aš tas spalvas šiek tiek sušiuolaikinu, šiek tiek dramatizuoju, bet ne per daug, kad muzika tiktų fonui ir pasiklausymui, taip pat svarbu, kad pagal ją būtų galima pašokti, tačiau tai nėra aktyvus klubinis variantas.
Šiais metais festivalyje – labai įdomus spalvų derinys, jis padiktavo ir muzikos temą.
Kuo šiųmečio festivalio muzika skiriasi nuo tos, kuri skambėjo pernai?
Tematiškai jos panašios, tačiau pernai muzika buvo labiau organiška, o šiemet daugiau sintetikos. Manau, kad tai padiktavo spalvos ir festivalio šūkis „Šviesioji tamsos pusė“.
O ir man asmeniškai šiųmečio takelio kūryba buvo lyg šviesa, kuri yra kažkas kitokio, naujo po darbų teatre, nuo kurių kartais aptemsta akyse.
Įdomu, kad muziką inspiruoja spalva. Koks muzikos ir spalvos santykis jūsų kūryboje?
Muziką kurti lengviau kažką matant, negu klausant žodžių, ką reikia padaryti. Kaip dailininkai dažnai tapo klausydami muzikos, taip mano kūryboje šis procesas yra atvirkštinis: žiūrėdamas į spalvą, vaizdą, aš piešiu muziką.
Bet tai nėra ta sistema, kai tam tikras garsas atitinka konkrečią spalvą?
Ne, nes naudojant šią sistemą pasimestų idėja. Šiųmečio festivalio spalvos atrodo gana šviesios, tačiau turi ir tamsos, susijusios su aplinkybėmis, kurioms išreikšti spalva naudojama.
Muzika festivaliui „TheATRIUM“ nėra jūsų pirmasis kūrybinis darbas, taip pat kuriate ir muziką Klaipėdos dramos teatro spektakliams, ir ne tik jiems. Papasakokite, koks buvo jūsų kūrybinis kelias, nuo ko jis prasidėjo?
Esu klaipėdietis. Mano ryšys su muzika prasidėjo nuo muzikavimo. Mokiausi groti mušamaisiais Stasio Šimkaus konservatorijoje, tačiau jos nebaigiau.
Neatradau savęs muzikuodamas. Pajutau, kad groti – ne man, man labiau patinka sujungti ir sudėti į visumą kitų atliekamą muziką.
Todėl pradėjau dirbti ir ieškoti savęs. Manau, kad dirbdamas teatre atradau savo pašaukimą.
Į teatrą atėjau dirbti apšvietėju, Klaipėdos dramos teatre įsidarbinau jau kaip garso operatorius.
Kolegos, pastebėję, kad galiu kurti muziką, pasitikėjo manimi ir pakvietė kurti muziką spektakliams.
Pirmasis spektaklis, kuriam parašiau muziką, buvo Mariaus Pažerecko režisuotas spektaklis „Labas rytas, pone Triuši“.
Po to dirbau ir su kitais režisieriais – Mara Kimele, Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi. Paskutinis mano darbas buvo su režisieriumi Dmitrijumi Krymovu kuriant muziką spektakliui „Fragmentas“.
Taip su teatru gyvenu jau 12 metų, iš jų aštuonerius – Klaipėdos dramos teatre. Niekur kitur nenorėčiau.
Klaipėdos dramos teatro garso operatorius, kompozitorius Edvinas Vasiljevas neįsivaizduoja savęs jokioje kitoje darbo vietoje – tik teatre.
Kuo jus patraukė teatras?
Neradau kitos tokios vietos, kurioje man taip patiktų. Pavyzdžiui, garsinant koncertus, savo kūrybos – minimumas. Dirbi kaip reikia, ir viskas.
Teatras man yra vienintelė vieta, kurioje savo darbą galiu sujungti su kūryba, kur niekas nevaržo ir pavyksta kažkas įdomaus. Tai mane žavi.
Žinoma, darbas biudžetinėje kultūros įstaigoje labai menkai apmokamas, bet kai darbas labai patinka – tai į jį neini kaip į darbą.
Dirbote su skirtingais režisieriais. Kaip atrodo režisieriaus ir garso operatoriaus, kompozitoriaus bendradarbiavimas?
Režisieriai labai skirtingai dirba su muzika. Vieniems tereikia „kažką paleisti“, o kitiems svarbus net menkiausias garsas.
Pažymėtina, kad Klaipėdos dramos teatre yra labai geros galimybės pateikti muziką visai kitaip, nei jis skamba kituose teatruose.
Klaipėdos dramos teatre net menkas garsiukas turi galios padaryti didesnę įtaką nei simfonija kitoje scenoje.
Čia su muzika galima piešti taip pat, kaip apšvietėjai piešia su šviesomis.
Neretai tai režisieriams būna atradimas, kuris pakeičia ir jų sceninius sumanymus, ir tada jų reikalavimų kartelė muzikai kyla.
Kiti režisieriai tiesiog turi savo metodiką ir dirba pagal ją nekreipdami dėmesio į jokias aplinkybes. Jie tiesiog paprašo, koks turi būti garsas.
Dar kiti suteikia visišką laisvę ir iš 50 variantų atsirenka kokius du, su kuriais tęsia darbą. Tai vienas sunkesnių variantų, nes, kai nėra jokių rėmų, gali labai nuklysti į lankas.
Kurio režisieriaus darbo stilius jums patiko labiausiai, kokios patirtys, pamokos jums buvo įsimintinos?
Įvardinčiau dvi asmenybes. Pirmas būtų režisierius Arpadas Šilingas. Darbas su juo buvo visiškai kitoks. Kompozitoriams darbas su juo buvo juodas, aš buvau garso operatorius, bet taip pat šiek tiek pridėjau ranką prie kompozicijos. Mane labai sužavėjo jo darbas.
Kitas režisierius, kurio niekada nepamiršiu, buvo Eimantas Nekrošius. Mane sužavėjo jo požiūris į kitus kūrėjus, bendravimas. Jam visa kūrybinė komanda būdavo pirmame plane lygiavertė su aktoriais.
Kiti režisieriai dažnai prioritetą teikia aktoriams ir scenogarfijai, o muzika, šviesos lieka antrame plane.
E. Nekrošiui buvo viskas vienodai svarbu ir jis dirbo su visais vienodai. Jis niekada su niekuo nebendravo liepiamąja nuosaka. Visada ieškojo, klausė patarimų, su kiekvienu teatro darbuotoju šnekėjo kaip su žmogumi.
Su juo buvo lengva pajusti ryšį. Ir būtent per tą ryšį jis tarsi įstatydavo visus į tas pačias vėžes ir visiems jomis važiuoti kartu buvo labai lengva ir gera.
E. Nekrošius Klaipėdos dramos teatre režisavo S. Šaltenio „Kalės vaikus“. Spektaklio muzikos kompozitorius buvo Antanas Jasenka. Jo parašytas muzika gal ir nėra kažkokia stebuklinga, bet kaip ji girdisi scenoje, kaip veikia kartu su vaizdu – tikrai yra stebuklas.
Spektaklyje gera muzika yra tada, kai ji veikia vieningai su veiksmu, šviesomis. Tada ir dirbti smagu.
Kuris spektaklis jums įsiminė labiausiai?
Visi man vienodai svarbūs, nes visi skirtingi. Teatre niekas niekada nepasikartoja, net dirbant su tuo pačiu režisieriumi kitas scenos kūrinys diktuoja kitą darbo metodiką. Sunku įvardinti vieną, kuris pats svarbiausias.
Einame į festivalį „The ATRIUM“ ir tikimės pamatyti kažką nematyto, gero, kokybiško. Kas jums yra geras teatras?
Man labai patinka tie spektakliai, kuriuose aktoriai nebando apgauti žiūrovų, kad čia – ne teatras. Man patinka tie spektakliai, kuriuos žiūrėdamas supranti, kad tai – teatras, ir matai, kaip jis gimsta.
E. Nekrošiaus „Kalės vaikai“ – vienas iš pavyzdžių, apie kurį galėčiau pasakyti, kad tai geras teatras. Jame nėra jokių netikrumų.
Suprantama, kad jums viso festivalio įgarsinimas yra išskirtinai milžiniškas darbas. Ar šalia teatro dar yra kitų kūrybinių veiklų jūsų gyvenime šiuo metu?
Dirbu prie dviejų muzikinių albumų kaip prodiuseris, iš dalies ir kaip kompozitorius. Su violončelininkų grupe „Voiceless“ rengiame jau antrą albumą, kuris turėtų pasirodyti šią vasarą. Apie antrą projektą kol kas negaliu atskleisti jokių detalių.
