Lyg ir karščiai nekamuoja, bet padavėjai kai kuriose maitinimo įstaigose kažkokie pavėpę. Štai viename iš restoranų pagrindinėje Šventosios gatvėje sėdime keturiese – ir tarsi nematomi. Praeina 15 minučių, ir mes vis dar nepastebėti. Tad suprasdami, kad pamojavę ranka ir tik taip sulaukę dėmesio, mojuoti rankomis turėsime ir viso likusio svečiavimosi metu. Ar sugalvosime papildyti užsakymą, ar norėsime atsiskaityti, teks patiems kviestis padavėjus, nes iš patirties galiu pasakyti: flegmiškumas nedingsta padavus klientams meniu – jis įgimtas ir neišgydomas.
Tad dar sėdėdami restorane, kurio pavadinimo neminėsiu, nes norėsiu čia sugrįžti, bandome ieškoti, kur Šventojoje pavalgyti. Eksperimentuoti nebesinori, norisi kažko, kas jau įgavęs bent kažkokį mūsų pasitikėjimą.
Negausiame pasirinkime – „Nendrinė pastogė“ ir net trys restoranai „Floros simfonija“. Kadangi apie „Nendrinę pastogę“ rašiau net kelis kartus, o noriu ne tik pavalgyti, bet ir pasidalinti su jumis įspūdžiais, renkamės vieną iš „Floros simfonijos“ restoranų.
Palangoje ar Kaune šio tinklo restoranuose su Katiniene esame valgę ne kartą, ir apie tai jau esu jums rašęs, bet Šventojoje nesilankėme nei viename „Floros simfonija“ restorane, tad renkamės tą, kuris labiausiai nutolęs nuo pagrindinės gatvės šurmulio.
Orai tokie, sakyčiau, lietuviški, tad žmonių gausa negalėjo pasigirti ne tik pagrindinė Šventosios gatvė, bet ir restoranas „Floros simfonija“.
Tad vos prisėdę ir sulaukę aptarnaujančio personalo dėmesio, mes pagaliau ramiai atsikvėpėm: gal čia pavyks papietauti.
Nors pagal etiketą padavėjai, padavę meniu, privalo pasiteirauti apie gėrimus, šis klausimas aktualiausias būtent vasarą. Nes organizmą reikia gana dažnai gaivinti skysčiais. Tad suderinę gėrimų klausimą pasineriame į meniu studijavimą.
Asmeniškai man labai patinka vėsesni orai, nes tada restorane galiu sau leisti suvalgyti daugiau patiekalų, ko negalėčiau daryti saulei pakėlus temperatūrą virš 30 laipsnių. Kai persekioja karščiai, daugiau apie kažką, išskyrus šaltibarščius, aš galvoti negaliu, bet šiomis dienomis Dievas, manau, nusprendė mus palepinti vėsiais orais.
Tad įžangai – kelios sriubos, tartaras, naminiai bulviniai traškučiai. O po jų – dar karšti ir desertai.
Gavome sočiai dėmesio, ir tai pataisė sugadintą nuotaiką, su kuria atvykome į restoraną.
Padavėjas, priimdamas užsakymą ir nugirdęs Katinienės frazę – „Noriu šventę švęst“ – pasiūlė gaiviųjų kokteilių.
Jau po kelių minučių ant mūsų stalo stovėjo taurė nealkoholinio „Pina Colada“ kokteilio. Nors geriau įsižiūrėjus į tą didelį indą, taure jo nepavadinsi. Net ir mūsų padedama Katinienė jo dugno taip ir nepasiekė. Tad jei norėsit užsisakyti kažką panašaus, būkite labai ištroškęs arba susiorganizuokit didesnę kompaniją.
Dienos sriuba (ukrainietiški barščiai) – 3,00€
Dienos sriuba tą dieną buvo ukrainietiški barščiai. Ar galėjau kažko tikėtis iš dienos sriubos? Na žinoma, kad ne, nes mano asmeninė patirtis sako, kad užkrainietiški barščiai Lietuvoje yra tiesiog burokėlių sriuba.
Bet „Floros simfonijos“ virtuvės kolektyvui pavyko sugriauti šį mano galvoje susiformavusį mitą. Tobuli ukrainietiški barščiai. Ir galėčiau lažintis, jog prie jų gamybos prisidėjo ukrainietis, nes mums, lietuvaičiams, nors ir žinantiems ukrainetiškų barščių sudėtį, sunku juos pakartoti, kaip užsieniečiams nepavyksta pakartoti mūsų cepelinų. O pampuškos, apteptos česnakiniu sviestu, buvo neatsiejama tos sriubos dalis. Trūko tik lašinukų riekelės, įspraustos į įpjovą bandelėje.
Charčio – 6,00€
Dar viena sriuba, tą dieną atkeliavusi ant mūsų stalo, buvo charčio. Ši sriuba, kaip ir barščiai, buvo gausiai gardinta mėsa, lengvai aštri, kurios aštrumas su kiekvienu šaukštu intensyvėjo.
Naminiai čipsai su česnakiniu varškės padažu – 7,50€
Bulviniai traškučiai greičiausiai buvo tik iššokdinti iš naujo aliejaus. Aukso spalvos gintariukai be jokių inkliuzų, kuriuos galėjo palikti prieš tai tame aliejuje kepę produktai.
Lašišos tartaras – 10,50€
Lašišos tartaras buvo iš tų patiekalų, kurį norisi valgyti akimis – net buvo gaila smeigti šakutę ir gadinti šį meno kūrinį. Tartaras buvo pasakiškas ne tik patiekimu, bet ir skoniu.
Tad po geros įžangos keliais sakiniais aptarę tragiškus vasaros orus, pamatėme link mūsų stalo parnešamus pagrindinius patiekalus.
Ir šioje vietoje turiu paminėti padavėjus. Prie mūsų stalo per visą svečiavimosi laiką buvo priėję kokie penki. Vienas priėmė užsakymą, kiti nešė gėrimus, treti – patiekalus, dar kiti nurinkinėjo indus. Pasijutome lyg skruzdėlyne gerąja to žodžio prasme. Kur dideliame mechanizme kiekvienas dirba savo darbą, taip papildydamas kitų. Greitis – štai ko mes pasigendame kurortų restoranuose, o čia jo buvo su kaupu.
Itališka m. – 6,50€
Sakysit, kad mėgstu kabinėtis, bet picai turiu vieną priekaištą. Iškepta gerai, ir vaizdelis akiai mielas, bet, mano nuomone, sūrio uždėta su meile ir kiek per daug. Bet mėgstantiems sūrį tai prideda tik pliusų.
Vištienos šlaunelių šašlykas – 11,00€
Užtai vištienos šlaunelių šašlykas buvo tobulas. Vištiena buvo tokia sultinga ir laiku baigta kepti, kad norėdamas prisikabinti galėčiau tik prie to, kad šašlykas per greit pasibaigė.
Paltusas – 18,00€
Žuviai neabejinga Katinienė mėgavosi paltusu, prie kurio puikiai derėjo burokėlių ir bulvių piurė.
Bestrogenas su baravykais ir bulv. koše – 15,50€
Anksčiau esu kelis kartus rašęs apie befstrogeną, valgytą kituose restoranuose. Paminėdamas išsiskyrusį aliejų, plaukiojantį patiekalo paviršiuje, susilaukdavau kandžių replikų. Suprask – kitaip ir nepagaminsi bestrogeno. Tad tie mano kritikai, kuriems plaukiantis aliejuje bestrogenas yra norma, atsispausdinkit šio befstrogeno nuotrauką ir pasikabinkit virš viryklės. Toks turi būti befstrogenas. O jei, kaip ir čia, jį dar pagardinsit baravykais – pasieksite apsivalgymo orgazmą.
Žinoma, kad buvome jau sotūs ir laimingi, ir desertų nebereikėjo. Bet norint palikti gerą vertinimą, reikia paskanauti ir jų.
Napoleonas – 5,00€
Ledai su uogiene -5,00€
Dienos desertas – 5,00€
Kadangi kasmet perku vis didesnio dydžio rūbus, nusprendžiau šiame etape pabūti tik fotografu ir pasikliauti kompanijos vertinimu. Bet pamatęs „Napoleoną“ – vieną iš dienos desertų – nesusilaikiau nenugnybęs kelių kąsnelių.
Tad po desertų matydamas aplink mūsų stalą nenustojančius bėgioti skruzdėliukus, tai yra, padavėjus, atsiskaitydamas palikau tiek arbatpinigių, kad kiekvienam jų tektų bent po 2-3€. Ir patikėkit manimi – šie padavėjai susirenka arbatpinigių daug daugiau nei tie, kurie mūsų net nepamatė kitame restorane. O ir 100€ įkrito į „Floros simfonijos“ restorano sąskaitą, bet ne į to, iš kurio mes nesulaukę dėmesio pasišalinome.
Tad vertindamas 5/5 restoraną „Floros simfonija“, įsirašau dar vieną rekomenduotiną vietą Šventojoje, ir kai sulauksiu jūsų asmeninių žinučių su klausimu, kur poilsiaujant šiame kurorte papietauti, galėsiu jums pasiūlyti jau ne vieną, o net du restoranus.
P. S. Namie analizuodamas sąskaitą pasigedau į ją įrašytų gaiviųjų gėrimų. Tad iki Kalėdų privalau nuvykti ten dar kartą ir atiduoti skolą…
