Įvertinimas
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir viceministras Egidijus Giedraitis Švenčionių rajone susitiko su ūkininkais, su kuriais aptarė žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo pokyčius šiais metais, atsakė į žemdirbių klausimus. Jie taip pat lankėsi Pašaminės ir Šutų kaimų pienininkystėse ūkiuose.
Pagrindinis Švenčionių rajono žmonių pragyvenimo šaltinis – žemdirbystė, gyvulininkystė, vaistažolių, grybų, uogų rinkimas, medienos ruoša. Nors apie trečdalį rajono ploto užima dirbama žemė, ūkininkauti čia nėra labai palanku. Daugiausia ūkininkai augina javus, rajone nemažai ir stambių ekologinių ūkių.
Susitikime su ūkininkais diskutuota, kaip jie galėtų efektyviau pasinaudoti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginiame plane numatytomis priemonėmis. Didžiausio dėmesio sulaukė naujosios ekologinės sistemos. Pasak rajono žemės ūkio skyriaus vedėjos Rasos Čibirienės, anksčiau pakako įgyvendinti žalinimo reikalavimus, o dabar išmokas reikės patiems „pasiimti“. Ūkininkams tai – nauja patirtis, ir jie domisi, kaip tai reikės praktiškai įgyvendinti ūkiuose.
Skaudina neigiama miestiečių nuomonė
Žemės ūkio ministras aplankė ir rajono pienininkystės ūkius. kuriuose tenka suktis galvijus ganant nenašiose ganyklose, tačiau patyrę ūkininkai pasiekia gerų rezultatų. Švenčionių rajone yra ne vienas pienininkystės ūkis, pelnęs apdovanojimus pažangiausių pieno ūkių konkurse „Pienės“.
Vienas tokių – Pašaminės kaime ūkininkaujantis Izidorius Balčiūnas, jau penkerius metus skina laurus šiame konkurse. Ketvirtį amžiaus žemės ūkio verslą puoselėjantis I. Balčiūnas labiausiai pasitiki pienininkyste.
I. Balčiūno, turinčio veterinaro išsilavinimą, ūkis įkurtas buvusio kolūkio teritorijoje. Pastaruoju metu ūkyje auginama 650 galvijų, iš jų 330 – melžiamos karvės. Pieno gamybai reikalingi kukurūzai užima 110 ha plotą, o pievos – 400 ha.
Fermoje žmonėms dirbti padeda du melžimo robotai. Iš jų ūkininkas į savo kompiuterį darbo kabinete gauna neįkainojamos informacijos apie galvijo sveikatą, produktyvumą, pieno sudėtį, kokybę ir pan.
I. Balčiūno nuomone, pieno gamyba – kaimo verslas, leidžiantis balansuoti esant kainų svyravimams. Pasak jo, ūkininkaujant išgyventa jau daugiau kaip dešimt krizių pieno sektoriuje. Bręsta ir nauja – auga žaliavų kainos, kitos išlaidos, krenta pieno supirkimo kaina. O labiausiai skaudina neigiama visuomenės nuomonė apie gyvulininkystės ūkius, jų skleidžiamą kvapą. Ūkininką jaudina, kur nuves trumparegiškas požiūris „tik ne mano kieme“. Aktualus ir darbo jėgos kaime klausimas. Ūkyje šiuo metu dirba 22 nuolatiniai darbuotojai. Bet jeigu tenka kuriam iš jų ieškoti pamainos, dažniausiai pasitaiko ,,laimės ieškotojai”, kurie pasipusto padus dar neapšilę gerai kojų.
„Mergaičių“ pieno ūkis
Jolita Gabrinovičiūtė, kaip ir daugelis šiuolaikinių jaunų žmonių, baigusi studijas keliavo po pasaulį, dirbo įvairiose kompanijose, vadovavo ne vienam tarptautiniam projektui, laisvai kalba keliomis užsienio kalbomis. Tačiau sėkmingą karjerą tarptautinėse kompanijose ji iškeitė į ūkininkavimą savo gimtinėje, Šutų kaime.
Žemės ūkio ministrą fermoje pasitikusi Jolita papasakojo ūkininkaujanti jau 12 metų. „Neseniai mirus tėvui brolis perėmė tėvų ūkį ir dirba kartu su mama, o aš turiu savo pienininkystės ūkį, bet abu su broliu dirbame ranka rankon“, – sakė moteris.
Pats pirmasis projektas buvo įgyvendintas 2016 m., kai ES lėšomis buvo pastatyta ferma. Rezultatų laukti ilgai nereikėjo – Jolitos valdomas pienininkystės ūkis 2019 m. gavo „Pienių“ apdovanojimą kaip vienas sparčiausiai augančių pieno ūkių Lietuvoje.
Antrasis projektas pradėtas įgyvendinti pernai. Jo vertė – 3 mln. Eur. Jolita juokiasi Kalėdoms gavusi visai nemoterišką „dovaną“ – traktorių. Už projekto lėšas dar bus įsigytas srutovežis ir rinktuvinė priekaba siloso gamybai. Antruoju projekto įgyvendinimo etapu numatyta „nuo nulio“ pastatyti naują robotizuotą fermą.
Pasak Jolitos, ūkio modernizavimas labai reikalingas norint jį padaryti patrauklų jauniems žmonėms. Fermą robotizuoti skatina ir norinčių joje dirbti žmonių trūkumas.
Šiandien pievos žaliuoja ir kukurūzai auga daugiau kaip 400 hektarų savos ir nuomojamos žemės. Ūkyje auginama 315 galvijų, pusė jų – melžiamos karvės. J. Gabrinovičiūtė, kalbėdama apie ūkį, visas savo karvutes švelniai vadina „mergaitėmis“. Pasak jaunosios ūkininkės, meilė gyvūnams jų šeimoje buvo skiepijama nuo mažų dienų.
Nors ir kupina pozityvo, Jolita neslepia nepasitenkinimo pieno perdirbėjais, kaltindama juos vengimu kalbėtis ir ieškoti ilgalaikių sprendimų. Nepaisant visų nuoskaudų, ji tiki šviesia pieno sektoriaus ateitimi, ir neabejoja, kad pienas žmonėms visada bus reikalingas.
