Anykščių koplyčia iki lapkričio 28 dienos tapo savotiška laiko mašina, kviečiančia stabtelėti ir įsižiūrėti į XX amžiaus Lietuvos kultūros širdį. Čia veikianti jubiliejinė Onos Pajedaitės (1925–2010) fotografijų paroda „Lietuvos poetų ir rašytojų portretai“ yra vizualinis to laikmečio dvasinio peizažo archyvas, skirtas paminėti fotomenininkės 100-ąsias gimimo metines.
Įžengi į Anykščių koplyčią ir iškart pajunti – čia kažkas ne taip, kaip įprastai. Ne bažnytinis iškilmingumas, ne muziejinis šaltumas. Veikiau tarsi patektum į svetainę, kur ant sienų kabo senos šeimos nuotraukos. Tik šeima čia – visa Lietuvos literatūra.
Vaikštai palei sieną ir stabteli prie kiekvieno veido. Štai Justinas Marcinkevičius – ne tas, iš knygų viršelių su išdidžia poza, o susimąstęs, beveik pažeidžiamas. Sigitas Geda žvelgia šiek tiek į šoną, lyg tuoj kažką pasakysiąs, bet susilaikąs. Ieva Simonaitytė – ramybe, kuri nesislepia už šypsenos, o paprasčiausiai yra.
O. Pajedaitė dirbo su šviesa kaip poetas su žodžiais – taupiai, tiksliai. Jos portretuose nėra dramatiškų šešėlių ar studijinio blizgesio. Yra dienos šviesa, kambario kampas, veido raukšlelė. Ir ta paprasta, beveik kasdieniška aplinka paradoksaliai verčia portretuojamąjį ne mažesniu, o didesniu. Matai ne „didįjį poetą“, o žmogų, kuris galvojo taip giliai, kad iš to gimė eilėraščiai.
Fotografijose jaučiamas laikas kaip nuotaika. Tai XX amžiaus antroji pusė, sovietmečio Lietuva, kai kultūra buvo misija ir kartais – pasipriešinimas. Šie žmonės rašė ne dėl Instagram‘o citatų. Jie kūrė, nes kitaip negalėjo.
Stovėti priešais tokią parodą – keista. Jokio gido balso ausyse, jokių interaktyvių ekranų. Tik tylūs veidai, kurių žvilgsniai nepadeda tau suprasti, kas jie buvo, bet kažkaip leidžia pajusti. Ir tai veikia stipriau nei bet koks tekstas po nuotrauka.
Ona Pajedaitė, gimusi 1925-aisiais, buvo viena ryškiausių Lietuvos portretinės fotografijos meistrų. Bet šiandien, žiūrint į jos darbus, ne tai svarbiausia. Svarbiau, kad ji mokėjo nedaryti paslaugos nei laikui, nei pozai. Ji fotografavo tiesą – faktinę ir emocinę.
Išeinant lieka ne tiek meno žavesys (nors jis neabejotinai yra), kiek tyla ir lengva melancholija. Greičiau dėl to, kad laikas – kai fotografas galėjo skirti visą popietę rašytojo portretui prie lango, o šis tam sutikdavo – dabar atrodo beveik nepasiekiamas. Galbūt jau negrįžtamai prarastas.
Ir kol šios fotografijos kabo Anykščių koplyčios sakralioje erdvėje, kur laikas ir amžinybė susiliečia – mes galime įžengti į tą laikmetį. Galime sustoti. Įkvėpti. Pajusti tą dieną, tą šviesą, tą akimirksnį, kuris niekada nesibaigs.
Bet laiko paradoksas byloja: parodos fotografija sustabdo akimirką, tačiau pati turi savo galiojimo terminą. Ši laikina šventovė atverta tik iki lapkričio 28-osios. Paskubėkite.
Anykščiai Plius
Šaltinis: Nyksciai
