Štai, vaikštau su vaiku parke, o jis dėl kokių nors priežasčių garsiai kvatoja. Na taip, žvengia. Na taip, labai garsiai. Bet juk jis džiaugiasi ir juk mes esame parke. Vežimėliuose miegančių vaikų netoliese nėra (visada stebiu akies krašteliu). Žodžiu, mums linksma, o juk nuoširdaus tylaus juoko sukandus dantis neegzistuoja, tiesa?
Bet staiga mūsų link pajuda pagyvenęs Krokodilas. Jis ėjo parku iš kepyklos vaistinės link. Ir Krokodilas sako: „Berniuk, ko tu taip garsiai šauki? Aplink tave yra žmonių, o tu ne zoologijos sode, na ir neišauklėti gi vaikai šiais laikais“. O aš? Ką aš? O aš iš karto tokia: „Lega, iš tikrųjų, nešūkauk taip. Aplinkiniai žmonės, atsiprašau, tiksliau, krokodilai išsigąsta“.
Tfu. Man vėliau taip gėda, kaskart jaučiuosi esanti bailė ir išdavikė, bet nieko negaliu padaryti. Lygiai po dviejų minučių aš jau žinau, ką reikėjo atsakyti, kad būtų ir mandagu, ir kad vaikas suprastų, jog esu jo pusėje. Bet ne. Suveikia kažkoks senas modelis, aš susinepatoginu ir sakau: „Atsiprašau-atleiskite, mes daugiau taip nedarysime“. Ko nedarysime? Nesijuoksime ir nesidžiaugsime negavę jūsų krokodilybės leidimo?
Kartą, Naujųjų metų išvakarėse, su bičiuliu nuvažiavome į parduotuvę užsipirkti tonas maisto, kad naujametinę naktį, neduok dieve, nenumesti svorio. Ir pasiėmėme Legą su savimi, jam tuo metu buvo penkeri metai. Ir štai velkamės po parduotuve, maisto kiekis mūsų vežimėliuose jau kelis kartus viršija visų pakviestų svečių skaičių, bet mums to negana ir mes atsistojame į eilę prie mėsos skyriaus ir nuolankiai joje stovime.
O Lega laksto pirmyn-atgal. Visiškai padoriai. Bet laksto. Jis nubėga prie akvariumo su vėžiais, tada grįžta atgal: „Mama! Ten yra gyvų vėžių!“ Tada bėga prie grindų plovimo mašinos ir atgal: „Mama! Aš irgi noriu tokios mašinos! Ar dar spėsiu parašyti laišką Kalėdų seniui? Nespėsiu? Tada tu į savo įrašyk, tau jos labiau reikia!“ Ir vėl kažkur nubėga. Vaikas užimtas: entuziastingai, su didžiuliu įkvėpimu tyrinėja aplinką. Bet p kurio laiko, kai jis grįžta maždaug ketvirtą kartą, už manęs eilėje stovinti maždaug penkiasdešimties metų moteris staiga griežtu tonu paklausia: „Berniuk, o ko tu čia išdaigauji?“
Lega sustingsta ir kiek sutrikęs žiūri į ją, o tada į mane. O aš jau viskas… Viduje aš jį jau išdaviau, galvoje skamba frazė: „Nagi, Lega, gana lakstyti, matai, tu trukdai, pastovėk čia ramiai“, – kai staiga išgirstu savo bičiulio balsą:
– Kaip tai, kodėl išdaigauja? Tai mes jo paprašėme. Jis yra pernelyg geras berniukas ir harmoningam vystymuisi, 15 minučių per dieną jam priklauso išdaigauti. Olegai, eik eik, negaišk laiko, tau dar liko 8 su puse minučių išdaigavimui.
Lega kvatodamas vėl nuo mūsų nubėga ir jau po sekundės visiškai laimingas padeda moteriai su prijuoste pasverti obuolį.
Aš taip nemoku. Po velnių, kodėl aš taip nemoku? Galbūt šiais per šiuos Naujuosius metus Kalėdų senio paprašysiu, kad jis man padovanotų tokį įgūdį. Kad visada. Visada iš pradžių atsidurti vaiko pusėje. Ir jau tada aiškintis.
