Jei žmogus mus įskaudina, galima daryti išvadą, kad jis pats labai nelaimingas. Laimingi žmonės nedrasko akių eilėse, nesibara viešajame transporte, neliežuvauja apie kitus žmonės. Laimingi žmonės gyvena kitoje realybėje. Jiems to nereikia. Iš žmonių galima sužinoti įdomių dalykų. Kai kas kalba apie tai, kaip buvo, o kai kas – apie tai, kaip gali būti.
Šiandien norime jums papasakoti vieną labai gerą, nors ir trumpą pasakėčią apie tai, kaip turtingas brolis turėjo vargšę sesę…
Jos pragyvenimo šaltinis buvo jos pačios užaugintų daržovių ir laikomų karvių pieno pardavimas. Vasaromis mergina prie kelio prekiaudavo grybais ir uogomis, o žiemą išgyvendavo iš to, ką pavykdavo uždirbti per vasarą. Brolis jos gėdijosi ir niekada nekvietė į savo miestą, juolab į savo prabangius namus, bet sesuo niekada dėl to nepyko. Kiekvieną kartą, vos atsiradus galimybei, jam ir jo šeimai ji perduodavo savo rankomis pagamintų dovanų.
Ji niekada nieko neprašė brolio. Visada buvo supratinga ir jautė jam pagarbą. Mergina gyveno mažame sename namelyje, turėjo šiokį tokį žemės plotelį ir laikė jame kelis gyvulius.
Praėjo daug metų… ir kartą brolio partneriai jį apgavo. Jo žmona išėjo pas kitą, sūnus pradėjo vartoti narkotikus, jo namus atėmė už skolas. Tada ir prisiminė brolis sesę, ir išvažiavo į kaimą…
O sesei viskas gerai: keturios karvės mosikuoja uodegomis, laksto nesuskaičiuojamas kiekis kiaulių, garaže stovi nauja mašina – su ja į miestą vežiojami produktai; du vaikai baiginėja universitetus, o stalą padengė tokį, kad net akyse raibo – viskas šviežia ir skanu.
Susigėdo brolis… pradėjo maldauti atleidimo, o ji niekada ir nepyko, neturėjo tam laiko. Pasiūlė ji broliui darbą ir pastogę.
O šios istorijos moralas yra toks: nederk žemės, kuri tave pagimdė, nenusisuk nuo kraujo, kuris tau giminingas…
Duok Dieve, kad niekam iš mūsų netektų atsidurti šių žmonių vietoje. Kiekvienas mūsų turi teisę būti laimingas ir gali toks būti, bet kartu nereikėtų pamiršti, kad Žemė yra apvali.
