„Nors viršelyje išryškintos seserys, ši knyga ne tik apie jas, greičiau apie tai, ką visuomenei reiškia priimti naujoves, pasitikėti mokslu, atmesti senus įsitikinimus ir taisykles. Tam visais laikais reikėjo ir reikia drąsos“, – sako istorikė, muziejininkė ir knygų autorė Ingrida Jakubavičienė. Naujausias jos darbas – knyga apie dvi seseris, tarpukario Lietuvos politinio elito moteris – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę.
Biografinę knygą, pasakojančią apie dvi puikias tarpukario moteris „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ išleido leidykla „Alma littera“.
Daugiausia dėmesio knygoje skiriama liberalizmo ir feminizmo idėjų paveiktoms moterims. Norėdama plačiau atskleisti modernėjančios Lietuvos kontekstą, knygos autorė Sofijos ir Jadvygos, jų motinos Marijos Joanos Chodakauskienės pasirinkimus lygina su jų bendraamžių – Liudvikos Nitaitės-Didžiulienės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Felicijos Bortkevičienės, Magdalenos Draugelytės-Galdikienės, Onos Brazauskaitės-Mašiotienės, Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės, Magdalenos Avietėnaitės ir kitų to meto moterų pasirinkimais.
Su knygos „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ autore I. Jakubavičiene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Ar knyga „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ yra jūsų domėjimosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos asmenybe ir gyvenimu rezultatas?
Visko pradžia laikyčiau 2011-uosius, kai pradėjusi dirbti Istorinėje Prezidentūroje Kaune gavau užduotį surengti parodą apie tarpukario Lietuvos moterų organizacijas ir jose veikusias moteris. Būtent šis darbas atvėrė iki tol menkai pažintas to meto politinio elito moteris: prezidentienę Sofiją Smetonienę ir ilgamečio Ministro Pirmininko žmoną Jadvygą Tūbelienę. 2014 metų vasarą nutariau, kad turiu savo tyrimus paversti knyga. Po metų pasirodė „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“.
Naujoji knyga „Dviese“ buvo inspiruota mokslinės konferencijos, kurioje skaičiau pranešimą „Lietuvių visuomenės modernėjimo tendencijos XX a. pradžioje per Antano ir Sofijos Smetonų šeimos prizmę“. Jį rengdama norėjau naujai pažvelgti į Smetonų šeimos gyvenimo pokyčius, paanalizuoti, kas juos lėmė ir kaip partneriams sekėsi juos priimti. Vėliau, pradėjusi
giliau analizuoti modernybės poveikį lietuvių visuomenei, supratau, kad modernėjo ne tik Smetonos, bet ir visa lietuvių inteligentija. Toji analizė atskleidė įdomių detalių, kurios anksčiau nebuvo išryškintos. Supratau, kad tai galėtų virsti įdomia knyga.
Kas jus domino labiau – seserų istorija? Moters vieta tarpukario visuomenėje? Ar galimybė panagrinėti dviejų garsių asmenybių gyvenimą?
Viskas, ką išvardijote, mane labai domino ir tebedomina. Per modernėjančios visuomenės prizmę pažvelgiau ne tik į pagrindinių knygos herojų nusiteikimą perimti naujoves, bet ir lyginau jų pasirinkimus su tuo pat metu daromais bendraamžių sprendimais. Kadangi knyga apie seseris, daugiausia dėmesio skyriau modernizmo, liberalizmo ir feminizmo idėjų paveiktai moterų auditorijai. Skaitytojai susipažins ir su kitomis garsiomis to laikotarpio moterimis. Bus galima sužinoti, kaip jos reagavo į pakitusios šeimos vertybes, į moterų emancipaciją, pasikeitusį požiūrį į kilmę, išsilavinimą, darbą ir laisvalaikį, santykį su bažnyčia ir daugelį kitų dalykų.
Ar galėtumėte apibrėžti, kokią vietą, kokią padėtį ir kokią įtaką anuo metu turėjo Sofija ir Jadvyga?
Knygoje nagrinėjamas seserų gyvenimo kelias nuo vaikystės iki saulėlydžio, taigi, vienu sakiniu apibrėžti jų padėtį gana komplikuota, juk skirtingais etapais jų padėtis kito. Aišku viena, kad nuo 1919 metų, kai A. Smetona tapo prezidentu, jo žmona S. Smetonienė įgijo svarbų pirmosios ponios statusą. Tą statusą ji išlaikė ne tik iki 1940 metų birželį įvykusios sovietų okupacijos, bet ir iki pat savo gyvenimo pabaigos – Jungtinėse Amerikos Valstijose.
J. Tūbelienė svarbesnį visuomeninį statusą įgijo savarankiškai, nebūdama jokio politiko žmona, o pradėjusi vykdyti svarbias Lietuvos Tarybos užduotis.
Vėliau, ištekėjusi už Juozo Tūbelio ir susilaukusi dukters Marijos, Jadvyga keletui metų buvo tarsi dingusi iš viešo gyvenimo. Sugrįžo tik 1929 metais, kai J. Tūbelis tapo Ministru Pirmininku, o ji pati aktyviai įsijungė į Lietuvos moterų tarybos veiklą. Jos turėtas lietuvių visuomenės veikėjos statusas nutrūko, kai 1950 metais tapo JAV piliete.
Kuo šios moterys buvo panašios ir kuo – skirtingos?
Jos abi gimė ir užaugo toje pačioje aplinkoje, tačiau buvo skirtingos savo charakteriu, pomėgiais ir požiūriu. Jaunėlė Jadvyga daug ko išmoko iš vyresnės Sofijos, tačiau vėliau Jadvyga savo išsilavinimu ir politiniu aktyvumu netgi pralenkė seserį. Vis dėlto Jadvyga politiniu statusu niekaip negalėjo varžytis su prezidentiene.
Moterys viena su kita nekonkuravo, stengėsi dalyvauti skirtingų organizacijų veikloje, kad nereikėtų ginčytis, kuriai priklauso būti kurios nors draugijos pirmininke. Abi buvo drąsios, ryžtingos, ambicingos, valdingos ir griežtos, mėgo bendrauti ir būti dėmesio centre, tačiau turėjo skirtingų pomėgių. Jadvyga mėgo sportuoti, jodinėjo ir žaidė tenisą, kroketą, boulingą, o keturiasdešimties sulaukusi Sofija nebuvo tokia aktyvi, mieliau valandų valandas praleisdavo prie kortų stalo arba žiūrėdama naujus filmus kine. Jadvyga taip pat mokėjo žaisti kortomis ir retkarčiais palaikydavo seseriai kompaniją, bet Sofija buvo nepralenkiama lošėja. Jadvyga mėgo vyną ir puikiai skyrė jo rūšis, o Sofija mieliau pasivaišindavo stipresniais gėrimais ir ypač mėgo krupniką. Jadvyga buvo maloni, nuolat besišypsanti, o Sofijos veidas išduodavo kartais ne visai malonias emocijas, bet artimųjų ratelyje buvo gerai žinomos jos kandžios pastabos ir tvirta nuomonė.
Kaip jums sekėsi knygoje derinti tikslius istorinius faktus ir literatūrą?
Pirmiausia esu mokslininkė, todėl rėmiausi patikimais istoriniais dokumentais, autentiškais S. Smetonienės ir J. Tūbelienės laiškais, moksline literatūra, tyrimais, amžininkų atsiminimais, to laikotarpio spauda. Turėjau korektiškai pateikti ne tik biografinius faktus, bet ir visą pasakojimą įvilkti į sodrų, ryškų, tačiau tikrovišką to meto paveikslą, pristatyti herojams artimos aplinkos žmones.
Ir vis dėlto esminė šios knygos tema yra modernybės vėjai, kurie šiaušė plaukus ne tik knygos herojėms, bet ir plačiajai visuomenei. Atnešti iš Vakarų Europos, tradicinių vertybių įsikibusiai vyresniajai kartai jie buvo stiprus sukrėtimas. Rašant šią knygą teko ieškoti plataus konteksto, remtis ne vien istorinėmis knygomis, bet ir sociologijos, menotyros, psichologijos sričių tyrimais.
Seserys Sofija ir Jadvyga man pasitarnavo kaip ryškios savojo laikotarpio atstovės, kurioms modernybė taip pat darė gana stiprų poveikį.
Knygoje atsirado detalių, kurias ankstesnėse mokslinėse savo knygose nutylėdavote. Koks yra jūsų asmeninis požiūris į Sofiją ir Jadvygą?
Per dešimtmetį artimos pažinties su Sofija ir Jadvyga užsimezgė ne tik mokslinis-tiriamasis ryšys, bet ir, sakyčiau, atsirado gana stipri pažintis su šiomis asmenybėmis. Ankstesnėse mokslinėse monografijose turėdavau atsižvelgti į rankraščio recenzentų pastabas, kurie primindavo, kad nepatikrinti ar iki galo neišaiškinti dalykai negali likti tekste, juo labiau nemoksliška yra pačiai autorei rodyti simpatijas ar atvirai kritikuoti herojų sprendimus. Šioje knygoje neribojama monografijos statuso nutariau plačiau patyrinėti Sofijos ir Jadvygos dvasinį pasaulį, jų širdies reikalus – juk būtent ši sritis yra menkiausiai dokumentuota, tačiau čia atsiskleidžia ne tik moteriškumo esmė, bet ir apskritai dvasinė emancipacija, išsilaisvinimas iš tradicinių normų.
Mano asmeninis santykis su šiomis herojėmis yra labai artimas, apie jas žinau tiek daug, kad kartais atrodo, jog esu atradusi artimas giminaites iš tos tarpukario Lietuvos, kurioje gyveno mano seneliai.
Seserys man atsivėrė iki sielos gelmių, susipažinau su jų anūkais ir giminėmis, ir čia įvyko daug įdomių dalykų. Savo tyrimais norėdama reabilituoti šias moteris ir paneigti sovietmečiu suformuotus karikatūriškus stereotipus, iš seserų taip pat gavau dovanų: kelionių, renginių, susitikimų su įdomiais žmonėmis.
Poetiškai pasakysiu, kad jos tapo mano dvasios seserimis ir labai daug ko išmokė. Pirmiausia, drąsos, pasitikėjimo savo jėgomis, ryžto veikti, ieškoti atsakymų, puoselėti lietuvybę ir branginti Lietuvą. Kartais galvoju, kad galbūt ne aš pasirinkau seseris, o jos pasirinko mane.
Kai 2012 metais parašiau laišką vieninteliam J. Tūbelienės anūkui Peteriui Kuhlmanui, gana greitai gavau jo atsakymą ir pažadą pasidalyti visa informacija bei šeimos nuotraukų albumu. Jis apgailestavo, kad jo mama, Marija Tūbelytė, jau serga Alzheimerio liga ir nebegalės atsakyti į mano klausimus, nors visą gyvenimą, ypač po 1990-ųjų, laukė, tikėjosi, kad jos atsiminimai apie tėvus bus kam nors reikalingi. Peteris ne kartą sakė: „Ingrida, tu pavėlavai 10–15 metų, juk tada pusė tavo knygoje minimų moterų gyveno Amerikoje ir galėjo tau daug papasakoti.“ Su Peteriu iki šiol palaikome ryšius, jis pasveikina mane su kiekviena nauja knyga ir džiaugiasi tapęs šios istorijos dalimi. Taigi, lemtingai sukritus žvaigždėms, seserys surado savo istorikę, o istorikė – įdomiausius tyrinėjimo objektus ir nepakartojamas jų gyvenimo istorijas.
Seserų istorijos moterų labai mėgstamos ir skaitomos, nes kiekviena iš Sofijos ar Jadvygos gali pasisemti įkvėpimo. Šios moterys apdovanotos tokiais spalvingais charakteriais, kad net ir kurdamas personažus geriau nesugalvotum.
Tarpukaris Kaune dažnai idealizuojamas, atrodo, kad to meto moterys nieko daugiau neveikdavo, tik puošdavosi, gerdavo arbatėlę ir lošdavo kortomis. Koks iš tiesų buvo ano laikotarpio moterų gyvenimas?
Tikrai, romantikos tarpukario Kaune buvo, ir arbatėlių, ir vakarėlių buvo, bet visuma nebuvo tokia spindinti. Moterys turėjo lygias teises, turėjo galimybes lavintis, tačiau išliko nemažai kliūčių dirbti aukštos kvalifikacijos darbus arba patekti į tas sritis, kuriose dominavo vyrai. Politinio elito moterys, kurios dėl solidžių vyrų algų negalėjo pretenduoti į valstybės tarnybą ir nesitenkino tik namų šeimininkės statusu, visą savo energiją kreipė į moterų organizacijas, rūpinosi kūdikiais ir vargšėmis gimdyvėmis, neturtingų merginų švietimu, steigė žemės ūkio ir šeimininkavimo kursus, globojo kalinius bei gyvenimo užribyje atsidūrusias moteris. Matau labai daug idealizmo ir atsidavimo, tarnystės artimui ir tėvynei. Šiandien mes daugiau dejuojame ir skundžiamės neturintys laiko ir galimybių neatlygintinai dirbti šalpos ir labdaros organizacijose, piktinamės, kodėl visų problemų nesugeba išspręsti valstybė. O prieš šimtą metų tarnauti bendruomenei buvo prasminga veikla, didesnė visuomenės dalis priklausė bent vienai draugijai ir įvairiose srityse stengėsi daryti gerus darbus. Būtent pilietinis aktyvumas yra vienas iš esminių modernėjančios visuomenės bruožų.
Jūsų knygos herojės lengvai priėmė laikotarpio naujoves. Ar tokį modernų požiūrį jos atsinešė iš savo šeimos?
Jų tėvai – bajorai Antanas ir Marija Joana Chodakauskai buvo gana atviri naujovėms žmonės. Tėvas tvirto lietuviško patriotiško nusistatymo, domėjosi moderniu ūkininkavimu, o svarbiausia, savo vaikams suteikė išsilavinimą, kurį jie pasirinko, ir nesikišo į asmeninės laimės kūrimo planus. Motina buvo labai atsidavusi šeimai, tačiau apie ją žinoma mažai. Kita vertus, dukros dažnai perima motinos pavyzdį, tad Sofijos ir Jadvygos sprendimuose galima matyti ir motinos šešėlį. Suprantama, kad tėvų bendravimas su lietuvių intelektualais – Jonu Jablonskiu, Pranu Mašiotu ir kitais mergaitėms darė įtaką. Chodakauskų šeimos pavyzdyje matome, kaip modernizmas sustiprina tautinius jausmus ir Lietuvos dvarininkija skyla pusiau: dalis suprato esantys lietuviai ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos, kiti taip ir liko lenkiškosios kultūros įtakoje, nutraukė ryšius su lietuvybėn pasukusiais litvomanais. Tačiau ar seserys lengvai ir entuziastingai modernėjo – nepasakyčiau, jaunystėje jos buvo drąsios, tačiau su amžiumi tradicijos ir įprasta tvarka joms atrodė tikras stabilumo garantas, o naujovės ir prisitaikymas prie jų tapo netgi varginančiu dalyku.
Ar jos buvo laimingos moterys?
Priklauso nuo to, ką laikytume laiminga moterimi: sukūrusi šeimą, užauginusi keletą vaikų, be didesnių sveikatos sutrikimų sulaukusi senatvės, išpildžiusi savo asmenines svajones ar pasiekusi tam tikrų karjeros tikslų, užgyvenusi tam tikro turto, įgijusi tam tikrą statusą visuomenėje ir panašiai. Vertinant šiais kriterijais abi buvo laimingos moterys, tačiau jų laimę sulaužė 1940 metų birželį ištikusi sovietų okupacija. Nors joms pavyko sėkmingai pasitraukti iš Lietuvos, nors nepatyrė žiauraus raudonojo teroro, galima suprasti, kad gyvendamos JAV nesijautė laimingos. Priešingai – emigracijoje jautėsi tapę tremtinėmis, praradę ne tik savo turtą, kas artima ir brangu, bet ir joms labai svarbią tėvynę. Amerikoje abi jautėsi svetimos, tarsi išrauti augalai, kuriems netinka nei naujas klimatas, nei naujas gruntas.
Šaltinis: Nyksciai
