Išskirtinė vasara
Ši vasara, anot Pauliaus, buvo išskirtinė – neįprastai vėjuota, lietinga, su staigiais temperatūrų pokyčiais, nuo kurių po švelnesnių metų jau buvome visi atpratę.
Tačiau Smiltynės jachtklubas, rodos, tik sustiprėjo, tapdamas dar intensyvesnio gyvenimo scena.
Nors iš pradžių sezonas neatrodė itin daug žadantis, Paulius pastebi, kad dalis laivų iškeliavo į platesnius vandenis – Vokietiją, Švediją, o net septynios ar aštuonios jachtklubo jachtos intensyviai ruošiasi varžyboms arba dalyvauja jose Taline.
„Kartais atrodo, kad laivų nėra tiek daug, bet visi jie nuolat keičiasi“, – apibūdina Paulius nuolatinį buriuotojų judėjimą, kuriame netrūksta ir iššūkių, ir įvairių darbų.
„Čia nėra kada atsipūsti, šis sezonas nuolat verčia reaguoti į nenumatytas situacijas, nespėjam vieną galą sutvarkyti, o jau kita problema išlenda“, – sako Paulius ir tikisi „gero rudens“.
Vandens pasaulio mozaika
Smiltynės jachtklubas veikia kaip savotiškas magnetas, pritraukiantis įvairiausių tipų buriuotojus ir lankytojus. Paulius išskiria kelias pagrindines jų grupes, kurios sudaro šio vandens pasaulio mozaiką.
„Pirmiausia – tai sportininkai, nuolat dalyvaujantys regatose ir varžybos.
Nors kai kurie iš jų nestovi nuolat pačiame uoste, Smiltynės jachtklubas jiems teikia visą reikalingą aptarnavimą: nuo dugno plovimo ir krano paslaugų iki techninės priežiūros ir skubios pagalbos, ypač po didesnių renginių, kai jachtoms prireikia „greitosios pagalbos“ dėl apgadinimų.
Antroji grupė – mėgėjai ir entuziastai, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius buriavimo pasaulyje, bandydami priprasti prie jūros ir vėjo„, – sako Paulius ir priduria, kad tokių “bandančiųjų” yra apie 60-70 proc., tačiau daugelis jų atkrenta po pirmųjų metų.
„Tie, kurie lieka, įsigyja didesnius laivus ir sugrįžta, tapdami nuolatiniais svečiais, ieškančiais daugiau nei tik trumpalaikio nuotykio“,- šypsosi pašnekovas.
Trečioji, itin įvairi jachtklubo svečių grupė, anot Pauliaus, yra „savaitgalio žmonės“ ir turistai, kurie migruoja tarp uostų, leidžia laiką ant vandens ar nuolat plaukioja.
„Tarp jų yra ir buriavimo legendų, kurie Smiltynėje leidžia savo pensiją. Pavyzdžiui, vienas geriausių Lietuvos grafikų Šarūnas Leonavičius, kuriam jachtklubas tapęs „vasarnamiu” nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Taip pat čia atvyksta šeimos, kurios jau su vaikais mėgaujasi Smiltynės ramybe”, – pasakoja Paulius.
Įpročiai kinta
Anot pašnekovo, per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė ir pačių buriuotojų įpročiai.
„Anksčiau laivas buvo savotiškas “pabėgimo taškas”, iš kurio buriuotojai retai išlipdavo.
Dabar vis populiaresnis tampa atvykimas su šeimomis, draugais ar didesnėmis kompanijomis, apsistojant ir kambariuose, ir apartamentuose.
Komfortas, patogumas tampa svarbūs”, – apibendrina Paulius.
Žiemą apsistoja žvejai
Nors žiemą buriuotojų sumažėja, jachtklubas, anot pašnekovo, nestovi tuščias.
„Tuomet čia suguža žvejai. Ypač stintų sezono metu.
Prieš dvejus metus jų buvo tiek daug, kad teko rūpintis papildomais tualetais ir kita infrastruktūra, priiminėjome apie 80-90 automobilių per dieną”, – prisiminė Smiltynės jachtklubo atstovas.
Pastaraisiais metais, pasak Pauliaus, žvejyba nebuvo tokia sėkminga dėl įvairių gamtos kaprizų (nebuvo ledo, ne ta vėjo kryptis, žuvų trūkumas), bet jachtklubas vis dar lieka svarbiu žvejų traukos centru, laukiančiu geresnių dienų.
Nuolat ką nors atnaujina
Smiltynės jachtklubas po atnaujinimo atidarytas prieš dešimtmetį, tačiau tas procesas tęsiasi.
„Kiekvienais metais vis ką nors atnaujiname. Pirmiausia buvo sutvarkyta uosto infrastruktūra, vėliau iš buvusių sandėliukų atsirado modernūs viešbučiai ir apartamentai.
Smiltynės jachtklubas dabar siūlo 66 įvairių tipų kambarius, galinčius sutalpinti apie 250-260 klientų.
Atnaujintose ir praplėstose konferencijų salėse su bendra darbo erdve ir virtuvėle organizuojame įvairius renginius ne sezono metu.
Elingai, žiemą priimantys laivus tvarkymui ir sandėliavimui, vasarą transformuojami į renginių erdves.
Uostas ir visa Smiltynės jachtklubo infrastruktūra veikia visus metus, net ir tada, kai nėra laivų”, – akcentuoja Paulius.
Sudėtingiausiais laikas jachtklubo darbuotojams, anot pašnekovo, rudens pabaiga ir žiemos pradžia, kai dar yra laivų ir reikia su jais susitvarkyti, ir žiema bei ankstyvas pavasaris, kai infrastruktūra nuolat patiria gamtos stichijų (vandens, uraganų) poveikį.
Smiltynės jachtklubo komanda turi didelių lūkesčių ir ateities planų.
„Dabar tvarkomės detaliuosius planus, galvojame apie plėtrą. Klubas statytas 1970 metais, atidarytas 1972-aisiais. Ir nors dabar uosto infrastruktūra sutvarkyta, pastatai galbūt širdžiai ir malonūs, bet dar neatitinka šios dienos poreikių.
Ramybė yra gerai, bet viskas dyla, genda, o po truputį tvarkyti tiesiog neapsimoka”, – teigė P. Šniauka.
Neatrastas Klaipėdos brangakmenis
„Čia yra gera tema pakalbėti. Smiltynė juk turėjo būti Klaipėdos kurortas. Šie pažadai dar neištesėti…“ – šypteli Paulius, paklaustas apie Smiltynės santykį su Klaipėdos miestu.
Jo nuomone, Klaipėda dar nepakankamai įvertina Smiltynės potencialą, o dalis klaipėdiečių net nelaiko Smiltynės miesto dalimi.
„Būna keistų situacijų, kai tam tikros įstaigos Smiltynės adresą priskiria Neringai, o ne Klaipėdos miestui.
Kita vertus, Smiltynė, kaip nuošalus gamtos kampelis, turi savų privalumų”, – svarsto jachtklubo darbuotojas.
Paulius įsitikinęs, kad Smiltynė turi „daug potencialo“, džiaugiasi pokyčiais Lietuvos jūrų muziejuje, pasieniečių sutvarkytomis krantinėmis.
„Visa ta Kopgalio pusė tvarkosi, gražėja. Prieš 10-15 metų tai buvo nepalyginami dalykai. Regis, sovietmetis traukiasi ir dingsta iš Smiltynės“, – įsitikinęs pašnekovas.
„Čia viskas lėčiau…“
Anksčiau su įvairiais projektais dirbęs Nidoje, Juodkrantėje ir visoje Kuršių nerijoje P. Šniauka pripažįsta, kad jam reikėjo priprasti prie Smiltynės ritmo.
„Čia viskas vyksta lėčiau, viskas remiasi žmogišku, gilesniu santykiu. Smiltynės žmonės visus žino pavardėmis, vardais, atpažįsta iš veido. Kaip kaime, kur “nematytas žmogus” iš pradžių sulaukia skersų žvilgsnių ir nekalbadienių.
Pasitikėjimą čia reikia užsitarnauti, ypač buriuotojų, kuriems reikia saugumo ir patikimumo.
Buriuotojų bendruomenė čia nedidelė, gal 100-150 žmonių su šeimomis, bet ryšiai tarp jų ir uosto yra glaudūs. Kitaip čia neįmanoma”, – konstatuoja Paulius.
