Turbūt ne kartą esate susidūrę su situacija, kai tiesiog spindite iš laimės, norite šiuo jausmu pasidalinti su visu pasauliu, tačiau jums atsako tik kreivais žvilgsniais ir nepritarimu. Kodėl jūsų vidinė šviesa taip nervina žmones, gyvenančius tamsoje?
Iš tikrųjų tokie dalykai vyksta nuolatos. Gyvenime sutinkame žmonių, kurie yra pilni šviesos ir apšviečia viską aplink, ir žmonių, kurie „šviečia atvirkščiai“ – apakindami mus toksiškumu. Labiausiai neįtikėtina yra tai, kad šie toksiški „šviestuvai“ atsiranda būtent tada, kai jaučiamės laimingi ir norime „apkabinti visą pasaulį“ – su kiekvienu pasidalinti savo džiaugsmu.
„Pavydas tūkstantį kartų baisesnis už badą, nes tai – dvasios badas“, – Migelis de Unamuno, ispanų filosofas.
Yra taip, kad šių žmonių jūs visiškai nedominate ir esate jiems nereikalingas. Kaip ir jie jums – nes yra pernelyg destruktyvūs. Juk tikrieji draugai – ne tik tie, kurie atkiš petį ir palaikys sunkią minutę, bet ir kartu džiaugsis bei dalinsis laime.
Šviesa ir tamsa yra žmogaus natūros dalys. Kažkas sieloje nešiojasi šviesą, kažkas – tamsą, t. y. pavydą ir pyktį. Problema atsiranda tada, kai mums tenka bendrauti su šiais „tamsos skleidėjais“, kurie, deja, nuodija ir mūsų „šviesą“. Svetimų sielų šviesa juos tiesiog akina ir siutina.
Reikalas tas, kad kai kuriems žmonėms reikia atimti iš jūsų šviesą, kad pasijusti geriau. Juk jų siela kupina blogio, o kraujagyslėse kraują keičia pavydas.
Tai kaip grybai – iš pažiūros valgomi, bet iš tikrųjų pavojingi gyvybei. Tas pats ir su piktais žmonėmis: jie pelno mūsų pasitikėjimą, prisiekia amžiną meilę ir draugystę, bet iš tikrųjų nori tik vieno – apnuodyti. Kad nešviestume taip ryškiai ir neerzintume savo džiaugsmu ir atvirumu.
Tačiau jeigu žmogus nesugeba džiaugtis su mumis, tai ką mes su juo veikiame? Užgesinti šviesą labai paprasta, bet uždegti ją iš naujo – nebūtinai pavyks. Ir kuo daugiau laiko praleisite su toksiškais žmonėmis, tuo sunkiau bus tapti tokiam, koks buvote.
Kai mūsų sieloje apsigyvena džiaugsmas, skubame juo dalintis su tais, kuriuos gerai pažįstame. Tai visiškai normali reakcija: norisi papasakoti kitiems, kad ją suradome – savo mažąją laimę šioje Žemėje.
Kiekvienas tai daro savaip. Kažkas pasidalina įrašu socialiniuose tinkluose, kažkas – skambina ir dalinasi paskutinėmis naujienomis, kiti – rašo eiles… Būdų yra begalė, bet esmė ta pati – savo džiaugsmu norime pasidalinti, kad apšviestume ir kitų žmonių sielas.
„Džiaugiuosi, jog džiaugiatės, kad džiaugiuosi, jog esate laimingi“, – Polas Osteris, Amerikos rašytojas.
Tokiomis minutėmis negali būti nieko blogiau, nei susidurti su nepatenkintu žvilgsniu ir pavydžiu švankštimu. Džiugus nusiteikimas išgaruoja akimirksniu. Pakanka vos vienos pašnekovo veido išraiškos, kad suprastum: mūsų džiugesys kažkam smarkiai gadina gyvenimą.
Juolab kad tikimės šypsenų, džiaugsmingo juoko ir susižavėjimo: „Ak, juk tai tikra fantastika! Sveikinu, drauge!“
Tačiau mūsų šviesą pasitinka absoliuti tamsa. Pavydo ir blogio siena. Ir šviesa pradeda gesti… Tarsi kas nors būtų pakirpęs mums sparnus. Emocijos rimsta, džiugesys išgaruoja…
Jeigu taip nuolat nutinka jūsų draugui arba mylimam žmogui, verta pergalvoti jūsų santykius. Laimė iš tikrųjų užkrečiame, bet tik tuos, kurie taip pat šviečia iš vidaus.
„Tamsos žmonėms“ svetimas džiaugsmas sukelia diskomfortą ir agresiją. Tik nepamanykite, kad dėl visko kalti Jūs. Nieko panašaus! Jų nesveika reakcija susijusi išskirtinai su jų traumomis ir kompleksais.
Jūsų šviesa turi šviesti ir apšviesti šį pasaulį gerumu ir džiaugsmu ir tamsoje gyvenantys žmonės negali tam trukdyti. Drąsiai jų atsikratykite ir toliau džiaukitės gyvenimu!
