Jurginės (Jorė, Jūrė) – tai lietuviška pavasario žalumos šventė, minima balandžio 23 dieną. Senovės Lietuvoje Jurginės būdavo reikšminga žemdirbių ir arkliaganių šventė. Iki šiol išlikusi tradicija švęsti Šv. Jurgio atlaidus.
Šv. Jurgis – dangiškasis Lietuvos globėjas, antrasis po Šv. Kazimiero. Tai legendinis III a. gyvenęs Romos karys, įgulos vadas. Nepanoręs atlikinėti stabmeldiškų apeigų, Jurgis buvo pasmerktas myriop ir nukirsdintas. Šventojo kultas ėmė rastis gana anksti; viduramžiais jis tapo riterių globėju. Liaudiškąjį tikėjimą, kad Šv. Jurgis yra ganiavos globėjas, sustiprino vyskupo Motiejaus Valančiaus „Žyvatuose šventųjų“ papasakota legenda apie šventojo stebuklą – atgaivintą kritusį vargšo artojo jautį.
Tradiciniame lietuvių kalendoriuje jo, kankinio, mirties diena, balandžio 23-ioji, sutampa su labai svarbiu gamtos virsmu. Paauga žolė, todėl iš tvartų išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą ir alkaną pavasario pradžią. Sakydavo: „Šv. Jurgis tvartus atidaro“. Tądien iš tvartų į pirmąją pievų žalumą – jorę – išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą ir alkaną pavasario pradžią. Ir net jeigu „Jurgis atjotų ant širmo žirgo“ – aplinkui būtų šalnos nubalinta žolė, vis tiek reikia išginti. Nors trumpam, tik į diendaržį, mat sakoma, kad „Šv. Jurgis turi pamatyti savo globojamą bandą“. Tada jis „neužsisėdės šalinėje“.
Išgenama būtinai su apeigomis: kad metai būtų sėkmingi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Dėl to po tvarto slenksčiu būdavo dedami du dažyti kiaušiniai – jurgučiai ir pjūklas dantimis į viršų. Peržengs veršelis ar avelė plieno dantis – vilko dantys nebebaisūs. Užkliudys kojele – vilkui bus skirta, nieks neišsaugos. Sutraiškys kiaušinį – liga ar kokia nelaimė jo jau tyko…
Šeimininkas pakrapydavo išgenamus gyvulius švęstu vandeniu. Tada paimdavo spyną į ranką, apeidavo triskart bandą, užrakindavo ir padėdavo ant tvarto slenksčio. Tai visi gyvuliukai ganiavos metą turėtų išlikti saugūs. Paskui šeimininką seka ir piemuo, kiekvienam savo globotiniui sušeria triskart šermukšnio rykštele, po to tvarte užkiša ją už sijos. Tai todėl, kad vasarą lengviau sektųsi visą bandą į tvartą po ganiavos suvaryti.
O šeimininkė, į kokį sukiužusį puodą ar seną naginę įdėjusi žarijų, užmeta ant jų velykinės verbos spygliukų ar margučių lukštų, šventintų Devintinių žolelių ar šieno gniūžtelytę nuo Kūčių stalo ir pasmilko karvių snukius bei tešmenis: nesirgs, bus pieningos, „bloga akis“ nenužiūrės, gyvatė neįkirs. Kitados būdavo smilkoma ir ruginiais miltais, žirnių virkščiomis, net vilko mėšlu. O kad ganomi gyvuliai nesiskirstytų iš bandos, kiekvienam iš kaktos iškirpdavo po kuokštelį plaukų ir juos taip pat užmesdavo ant žarijų. Paskui su tokiu smilkalu dar tris kartus apeidavo aplink visą bandą.
Piemenėliui liepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek yra avelių. Suginus į tvartą, akmenėlius reikėjo supilti po slenksčiu – tada avys visada suras kelią namo. Jam kartais įduodavo ir pagaikštį su tiek įpjautų rėželių, kiek bandoje yra galvijų. O ant tvarto durų kreida brėždavo kryžių – piktosioms dvasioms kelias vidun uždarytas.
Jurginės – geras metas į kiemą išleisti žąsyčius ir viščiukus. Kad jų vanagas neišgaudytų, reikia ir juos apsmilkyti arba po vieną prakišti pro stebulės skylę ar kokių palaikių kelnių kišką. Paukštukų apsmilkymui labai tinka juodoji beržo smala – paslaptingasis devyndrekis.
Kaip ir per kitas svarbias žemdirbio metų kalendorines šventes, Jurginių dieną yra nemažai draudžiamų darbų ar veiksmų. Pirmiausiai bijantis nuožmiojo vilko. Moterys per Jurgines neausdavo – mat minant pakojas, darosi žiotys, primenančios vilko nasrus. Niekur nenešiodavo skieto – ten irgi regi iššieptus vilko dantis. Piemeniui šiukštu peilį galąsti – sakydavo, vilkui dantis išaštrins. Ir ant krosnies nevalia kojų autis, kad su vilku miške nesusitiktų.
Patys griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme – jokiu būdu nevalia jos „judinti“: arti, akėti, sėti, kasti, net kuolo į žemę įkalti. Arkliai tądien turi pailsėti, gauti daugiau gero pašaro. Ir niekur su jais nevažiuodavo, nebent į bažnyčią ar mugę. Apskritai arkliams per Jurgines – išskirtinis dėmesys. Ankstų rytmetį jie maudomi, šukuojami, apipjaustomos kanopos.
Tikėta, kad norint turėti gražų obuolmušą arklį, per Jurgines kumelingą kumelę reikia apgaubti kailiniais. Visa ši gausybė draudimų priskirtina mitinėms atodairoms – tai kitados gyvavusių tikėjimų apie dievybių pasiskirstymą globos funkcijomis palikimas.
Bažnytkaimiuose, kur būdavo Šv. Jurgio atlaidai, vykdavo didelės arklių mugės. Vilniuje būta net dviejų savaičių Jurginių jomarko. Į bažnyčią per Jurgines žmonės aukai nešdavo kiaušinių, sūrių, sviesto. XIX a. viduryje šiaurės rytų Lietuvoje buvo išlikęs paprotys prie Šv. Jurgio altoriaus atnešti iš vaško išlietų gyvulių figūrėlių. Zakristijonas vėliau jas perliedavo į žvakes. Elgetoms ūkininkai turėdavo „ubagų duonos“. Joje būdavo įkepta pora kiaušinių.
Papročių tyrinėtojai mano, kad Jurginių veiksmai ir tikėjimai yra labai senos kilmės, gal dar atmenantys senosios religijos galingų dievaičių – gyvulių ir augalų globėjų – Ganiklio, Pergubrio – garbinimo apeigas. Apie tai XIX a. pirmoje pusėje rašė D. Poška Ir Liudvikas Jucevičius.
Šaltinis: Nyksciai
