„Ši byla – turbūt pirmas kartas po ilgo laiko, kai taip atsakingai teisiškai pasižiūrėta į svarstymus dėl tariamų laisvės kovų dalyvių nusikaltimų“, – pirmadienį Seime su J. Krikštaponio gynybos advokatu Aivaru Žilvinsku surengtoje spaudos konferencijoje sakė Seimo narys Vytautas Sinica.
„Lietuva yra teisinė valstybė, todėl negalimos situacijos, kai laisvės kovų didvyriai be teismo nuteisiami ir pripažįstami nusikaltėliais neskaidriuose procesuose, anoniminių pažymų pagrindu ar remiantis prieštaringais sovietinių represinių struktūrų duomenimis.
Šis teismo sprendimas apgynė visų pirma pamatines teisines vertybes – nekaltumo prezumpciją bei principą, kad teisingumą vykdo tik teismai“, – pabrėžė advokatas A. Žilvinskas.
Jo teigimu, byloje įrodyta, jog desovietizacijos komisijos išvada ir centro sprendimas neteisėti ne tik pagal turinį – nėra patikimų istorinių duomenų, rodančių, kad buvo padaryti kokie nors nusikaltimai, bet ir pagal savo priėmimo tvarką: komisija turėjo išankstinį nusistatymą, veikė neskaidriai ir neobjektyviai.
V. Sinica įsitikinęs, kad būtina atskirti atvejus, kai tam tikri veikėjai kontroversiškai vertinami dėl savo viešų veiksmų, kaip Salomėja Nėris ar Petras Cvirka, ir kai politiniu požiūriu jokios dėmės neturintys žmonės apkaltinami padarę kriminalinius nusikaltimus.
„Partizanų vadas J. Krikštaponis nėra kaltinamas niekuo, išskyrus būtent pačius baisiausius kriminalinius nusikaltimus. Jei jis juos išties įvykdė, tada siūlymai dėl jo atminties trynimo atrodo pagrįsti, jei ne – situacija visiškai kitokia. Svarbu pereiti prie principo, kad tik teismas gali įvertinti, ar žmogus padarė kriminalinių nusikaltimų.
Šioje byloje pirmąkart per ilgą laiką taip ir buvo padaryta, o politizuotas diskusijas pakeitė tikslus teisinis vertinimas”, – kalbėjo Nacionalinio susivienijimo atstovas Seime.
Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)
Pasak parlamentaro, Lietuva gyvena informacinio karo sąlygomis, todėl nereikia pasiduoti sistemingai organizuojamiems bandymams perrašyti laisvės kovų istoriją ir diskredituoti jų dalyvius.
„Jei visuomenė – teisininkai, istorikai, žurnalistai – nusileis, kad užtenka įtarimo, užteks pasakyti, kad koks nors laisvės kovų herojus „galimai“ kažką padarė, ir mes kaip valstybė atsitrauksime nuo to asmens įamžinimo, tai yra pasmerkta strategija, nes tai tik skatins tokius išpuolius.
Mesti žodelį „galimai“ galima kiekvieno adresu ir tas neabejotinai bus daroma. Kaip civilizuota teisinė valstybė Lietuva privalo į tai atsakyti: smerkiame tik tuos laisvės kovotojus, kurių kaltė įrodyta nepaliekant pagrįstų abejonių“, – aiškino V. Sinica.
Regionų administracinis teismas šių metų kovo 27 d. sprendimu panaikino LGGRTC 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, kuriuo centras buvo nurodęs nuimti partizanų vado Juozo Krikštaponio bareljefą nuo paminklinio akmens Ukmergėje.
Teismas konstatavo, kad LGGRTC sprendimas neatitiko įstatymų reikalavimų, buvo nemotyvuotas, nepagrįstas. Sprendimo tekste pažymima, kad LGGRTC bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog nėra patikimų istorinių duomenų dėl J. Krikštaponio dalyvavimo vykdant nusikaltimus.
Teismas taip pat padarė išvadą, kad sprendimo priėmimo procedūra buvo šališka, neatitiko skaidrumo ir objektyvumo principų.
Šis teismo sprendimas reiškia, kad paminklas Ukmergėje nepropaguoja jokių nusikalstamų režimų ir ideologijų, ir todėl paminklas negali būti keičiamas ar perkeliamas, su juo negali būti atliekami jokie kiti veiksmai.
Į teismą kreipęsi pareiškėjai – J. Krikštaponio sūnėnas bei Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – taip pat prašė pripažinti, kad LGGRTC sprendimu paskleisti teiginiai apie J. Krikštaponį pažeidžia mirusiojo garbę ir orumą.
Teismas nusprendė, kad šie reikalavimai pertekliniai ir atmestini, kadangi mirusiojo garbę ir orumą gali ginti tik šeimos nariai ir artimi giminaičiai.
Sprendimas dar gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Prie LGGRTC veikianti desovietizacijos komisija savo sprendimą dėl Ukmergėje stovinčio paminklo J. Krikštaponiui nukėlimo motyvavo tuo, esą batalionas, kuriame kuopos vadu tarnavo J. Krikštaponis, vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 m. galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui Baltarusijoje. Įrodymų, kad J. Krikštaponis pats dalyvavo minimose žudynėse nėra, o sovietmečiu represinių struktūrų išgauti amžininkų liudijimai šiuo klausimu išsiskyrė.
