„Tai knyga, kurioje laikas tiksi kitaip, tvoja į paširdžius tokiu gerumu, kad prarandi amą“, – taip apie aktoriaus, atlikėjo, rašytojo Juozo Gaižausko knygą „Pasibaidęs Dievo žirgas“ Šv. Kotrynos bažnyčioje kalbėjo aktorė Emilija Latėnaitė. Kartu su savo kolege Lina Rastokaite ir Juozo bičiuliais pilnutėlei salei jie pristatė naują Juozo darbą apie meilę ir viltį.
„Pasibaidęs Dievo žirgas“ – ketvirtoji J. Gaižausko ir leidyklos „Alma littera“ išleista knyga. Knygos pristatyme Šv. Kotrynos bažnyčioje autorius pasakojo, kad šios knygos idėja kilo prieš gerus šešerius metus, einant Vilniaus Pilies gatve: „Ėjome su žmona Agne ir kalbėjomės, kur norėtume nukeliauti. Staiga pamatėme personažą, kurio dažniausiai norisi nematyti, o mums einant pro šalį jis uždainavo: „… prie Jordano upės…“ Atsisukau į Agnę ir pasakiau: „Skrendame į Jeruzalę.“ Vėliau, po kelionės, gatvėje ieškojau to žmogaus, daviau jam pinigų, tikėjausi, kad dar kartą man padainuos „prie Jordano upės“, tačiau jis pasičiupo pinigus ir pabėgo. Praėjusių metų vasarą pajūryje paprašiau, kad bičiulis mane nuplukdytų prie švyturio. Mane išsodinęs iš valties, jis kantriai laukė, kol šmirinėjau po salą ir stebėjau, kaip juda šešėliai, kai susirengiau atgal, lipdamas į valtį paslydau ir atsisėdau į vandenį. Tada supratau, kad turiu savo knygos finalą.
Knygos finalas ištraukose, kurias per pristatymą skaitė aktoriai Vaidotas Martinaitis, Aistis Mickevičius, L. Rastokaitė, E. Latėnaitė, nenuskambėjo, tačiau iš jų buvo galima nuspėti svarbiausią knygos mintį – kai laiko šioje Žemėje lieka mažai, mes iškeliaujame į amžinąjį laiką, kuriame nebeskaičiuojamos minutės ir nevardijamos vietovės. Gali būti bet kur ir bet kada.
Rašymo procesas nėra nuspėjamas. Kartais Juozas plaka kompiuterio klavišais, vos spėdamas užrašyti mintis, o kartais visą savaitę ieško tinkamo žodžio ar minties. „Tempas labai nepastovus, – sako, – juo labiau kad aš ne tik rašau: kai ateina daina, ją sukuri, kai ateina knyga – parašai.“
Rašymui, jis neabejoja, reikalinga geležinė valia. Viskas krito iš rankų, kai prasidėjo karas Ukrainoje, tačiau sako supratęs, koks tai tinkamas laikas rašyti apie viltį: „Visada kalbu apie viltį. Kuo laikai tamsesni, tuo daugiau prasmės matau. Žinau, kad negaliu įplieksti milžiniško fakelo, bet iš visų jėgų stengiuosi išsaugoti rusenančias žarijas – juk kažkam gali prireikti įsižiebti ugnelę. Jeigu sulauksiu kitokių laikų, galėsiu prie židinio gerti kakavą ir mėgautis akimirkos žavesiu.“
Paprašytas papasakoti, kur Dievas jį pagavęs, kad nuo pirmosios knygos visos jos yra apie Dievo paieškas, rašantis aktorius tik trumpai tarsteli: „Nereikia nieko aiškinti, reikia tikėti.“ Gerdamas kavą, eidamas piligrimų keliais, darydamas gerus darbus ir klaidas, sėdėdamas ant suolelio ir žvelgdamas į rudenio lapus Juozas ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus: kas aš toks? Koks aš esu? Jam visai nesvarbu, kaip žmonės įvardija tai, ką daro, – rašytoju, aktoriumi, dainų atlikėju, svarbu tai, kaip jaučiasi pats. „Esu paprastas svajotojas, kuris tik įgyvendina savo svajones. Stengiuosi jose neįstrigti, nes kam svajoti, jeigu net nebandai jų įgyvendinti? Vadinkite mane taip, kaip norite…“ – šypsosi ir priduria, kad ne mažiau nei svajonės jam svarbi „čia ir dabar“ sąvoka. Būti iš esmės, o ne vegetuoti akimirkoje yra stulbinantis jausmas. „Gaila, kad jis taip brangiai kainuoja, todėl taip būti galime tik kartais“, – įsitikinęs.
Paprašytas išduoti svajones, Juozas prisipažįsta svajojantis parašyti pasaką. Apie drakonus ir kitus pasaulius, kuriuose gyvena laimingi žmonės. „Gal tai ir nebus kita knyga, gal dar kita, bet ji tikrai bus. Norėčiau parašyti prasmingą pasaką, kurią suaugusieji laiko ir saugo būsimiems anūkams. Na, tokią kaip ,,Broliai liūtaširdžiai“. Aš tikrai apie tai svajoju, o įstrigti svajonėse nemėgstu“, – sako knygos „Pasibaidęs Dievo žirgas“ autorius.
Šaltinis: Nyksciai
