Saulius Prūsaitis Lietuvoje – pagrindinis šaltinis teigiamos muzikos, nors jo žymiausios dainos girdėtos tiek daug kartų, kad jos nebekelia šypsenos, bet puikiai kelia norą pervažiuoti radiją su garsui atspariu tanku. Ponas Prūsaitis turi nesukontroliuojamą vidinį norą kurtį laimingas, 4 minučių ilgumo dainas, su akustine gitara ir nieko niekada nekeisti. Dėlto net nereikia klausyti jo muzikos, jog žinotum, kaip ji skambės. Tačiau jo naujausias kūrinys „Išnykstu“ kiek kitoks.
Niekam ne siurprizas, kad daina prasideda su paprastais gitaros akordais ir melodija, bet siurprizas, jog kai Prūsaitis pradeda dainuoti, nieko kito neatsiranda. Ilgą laiką lieka tik laiminga, bet melancholijos pilna gitara ir jo balsas. Tai skamba visai neblogai, nors vokalas kiek netinka, truputį nesueina su muzika, o žodžiai per daug kartojasi. Vis tiek daina skamba geriau nei jo kiti įrašai, bei skiriasi nuo jų. Daug kartų perklausiau tą dalį, nes ji kažką priminė. Ilgą laiką negalėjo pasakyt ką. Tada išgėriau tualeto dydžio puodą kavos ir jos skonis kažką irgi priminė. Tada pagaliau suvedžiau galus – dainos pirma dalis savo atmosfera bei savo gitaros melodijomis panaši į legendinį kantri albumą „Magnolia Electric Co.“. Aišku, įrašai daug kuo skiriasi, bet panašumo vis tiek negalėjau ignoruoti.
Taigi, dainos pirmoje dalyje yra gera, paprasta gitaros melodija bei lengvai įsimenami žodžiai. Bet antra dainos dalis viską sugadina – ji sugrįžta į tipinį Prūsaičio per daug laimingą garsą, pradeda groti būgnai bei tyli elektrinė gitara, o priedainį be sustojimo kartoja choras. Apskritai, per daug pasikartojimo. Nuo antros dalies pradžios galima suprasti, kad Prūsaitis su komanda įrašė dvi dešimties sekundžių ilgumo sekcijas muzikos ir jas ištempė iki 4 minučių.
Manau, dainą reikėtų sutrumpinti perpus, išmesti antrą dalį ir parašyti naują, panašią, tačiau su įdomiais elementais, kurie nesikartotų tiek daug ir tiktų su melancholiška pirmąja dalimi. Tada Prūsaičiui reikėtų išmesti įrašinėjimo įrangą per studijos langą ir visą dainą iš naujo įrašyti su 14 metų senumo diktofonu arba telefono mikrofonu. Mat tokiam muzikos žanrui netinka modernus ir kokybiškas įrašinėjimas – jam reikia, kad klaidos ir pašaliniai garsai būtų girdimi, nes jie galiausiai prisideda prie muzikos bei duoda jai autentiškumo.
„Išnykstu“ nėra blogiausia Sauliaus Prūsaičio daina – joje yra gerų idėjų, tačiau jos ne gerai atliktos. Taigi, šia dainą įvertinu 2.5 iš 5.
Šaltinis: Komentaras
