Lietuvos gyventojų santaupos pastaraisiais metais augo, tačiau ekspertai perspėja, kad tai dar nereiškia, jog jų pinigų vertė didėja. Lietuvos banko duomenys rodo priešingą tendenciją: vis daugiau lėšų laikoma taip, kad jos faktiškai neuždirba jokios grąžos ir pamažu nuvertėja.
2025 m. pabaigoje gyventojų terminuotieji indėliai sudarė apie 7,8 mlrd. eurų, panašiai kaip ir ankstesniais metais. Tuo tarpu lėšos einamosiose sąskaitose išaugo iki beveik 19 mlrd. eurų, 2023 m. jos siekė apie 16–17 mlrd. eurų. Ekspertų teigimu, net jei sąskaitoje esanti suma nesikeičia, dėl infliacijos jos perkamoji galia laikui bėgant mažėja.
„Lietuvos gyventojų finansinis atsparumas stiprėja, santaupos per pastaruosius metus augo. Tačiau vien sukaupti pinigus nepakanka. Klausimas, kaip jie panaudojami, šiandien tampa kur kas aktualesnis“, – sako specializuoto paskolų ir indėlių banko „Fjord Bank“ vadovas Veiko Kandla.
Jo teigimu, ši situacija iš dalies yra susijusi su per ilgus metus susiformavusiais asmeninių finansų valdymo įpročiais.
„Dauguma žmonių yra linkę išlaikyti esamą finansinę struktūrą net ir tada, kai pasikeičia palūkanų aplinka. Einamoji sąskaita suvokiama kaip neutrali vieta pinigams laikyti, nors iš tiesų tai yra aktyvus sprendimas pasirinkti nulio grąžą. Tai elgsenos modelis, kuris yra vadinamas sprendimų inercija.
Svarbu suprasti esminį skirtumą. Einamoji sąskaita užtikrina patogumą ir greitą prieigą prie pinigų, tačiau dažniausiai nemoka palūkanų. Tai reiškia, kad pinigai joje stovi vietoje. Jei tuo metu ekonomikoje kyla kainos, už tą pačią sumą po kelerių metų galima nusipirkti mažiau. Šis vertės mažėjimas vyksta lėtai ir nepastebimai, todėl dažnai yra nelaikomas realiu nuostoliu, nors pinigų vertė prarandama“, – aiškina V. Kandla.
Vienas iš mažiausiai rizikų turinčių būdų įdarbinti santaupas yra terminuotieji indėliai, tačiau per pastaruosius dvejus metus jų palūkanos po staigaus šuolio 2023-iaisiais mažėjo ir grįžo arčiau ilgalaikių lygių, todėl 2026-ųjų pradžioje natūraliai kyla klausimas: ką racionalu daryti su sukauptomis santaupomis, kad jos neprarastų vertės.
Čia svarbi detalė, pasak eksperto, yra bankų rinkos struktūra. Už tos pačios trukmės terminuotuosius indėlius skirtingos finansų institucijos siūlo nevienodas palūkanas, todėl, V. Kandlos teigimu, svarstant įdarbinti savo pinigus svarbu susipažinti su visa tuo metu prieinama informacija. Pavyzdžiui, 2026 m. vasarį mažesni, dėl indėlių aktyviau konkuruojantys bankai už dvejų metų indėlius siūlo apie 2,5–3 proc., kai didieji bankai – apie 1,5 proc.
„Tai struktūrinė bankų rinkos savybė. Didieji bankai turi didelę stabilių lėšų bazę ir mažesnę priklausomybę nuo papildomo finansavimo per indėlius. Mažesni rinkos dalyviai dažniau palūkanas naudoja kaip konkurencinį instrumentą. Toks modelis būdingas daugeliui Europos šalių“, – sako jis.
Tačiau vien rinkos konkurencijos nepakanka, jei žmonės renkasi jos nematyti. Pasak V. Kandlos, nepaisant ekonominės logikos tik nedidelė dalis Lietuvos gyventojų aktyviai naudojasi bankų konkurencija, nors Europos tendencijos – priešingos.
Vakarų Europos šalyse taupymo tradicijos dėl istorinių priežasčių yra gilesnės, teigia „Fjord Bank“ vadovas. Gyventojai dažniau traktuoja santaupas kaip portfelį, kurį reikia prižiūrėti, net jei ir konservatyviai. Tai, pasak eksperto, nereiškia, kad jie visi investuoja į akcijas ar fondus, bet dažniau lygina sąlygas ir reguliariai peržiūri sprendimus. Lietuvoje, priešingai, dominuoja stiprus vieno banko įprotis: atlyginimas, kasdienės operacijos ir santaupos dažnai laikomos ten pat dėl patogumo ir lojalumo.
„Pavyzdžiui, maždaug 90 proc. „Fjord Bank“ indėlių sudaro Vokietijos, Nyderlandų, Ispanijos ir Airijos gyventojų lėšos. Šių šalių gyventojai itin aktyviai ieško būdų, kaip jų pinigai galėtų dirbti efektyviau, todėl nuolat lygina indėlių pasiūlymus ir renkasi institucijas, kurios moka didžiausias palūkanas. Lietuvoje situacija kitokia: lojalumas bankui yra tvirtas ir natūralus, tačiau jis lemia, kad dalis žmonių tiesiog netikrina, ar dabartinis pasirinkimas yra finansiškai optimalus. Didelė dalis gyventojų savo pinigų apskritai neįdarbina, tai – dar didesnis finansinis praradimas“, – aiškina V. Kandla.
Pasak eksperto, pagrindinė problema slypi sprendimų neperžiūrėjime. Palūkanų ciklai keičiasi, ekonominė aplinka keičiasi, tačiau santaupų struktūra dažnai lieka tokia pati.
„Kai didelė dalis namų ūkių lėšų ilgą laiką yra laikoma be grąžos, tai reiškia lėtesnį finansinio turto augimą visuomenėje. Tai tylus ir lėtas procesas: be staigių nuostolių, bet su ilgalaikėmis pasekmėmis“, – teigia V. Kandla.
Šaltinis: Nyksciai