„Labai myliu savo darbą. Tam skyriau daug laiko, mokiausi iš geriausiųjų, iki šiol važinėju į konvencijas ir seminarus.
Esu estetė ir perfekcionistė. Verdama auskarus iškart matau, kaip dar galėčiau tą klientą papuošti. Žmonės tai jaučia. Man jau nereikia savęs reklamuoti. Klientai patys suranda. Iš visos Lietuvos“, – apie savo veiklą su meile pasakoja Sandra.
Ar visada buvote tokia pastebima, ryški ir nestandartinė?
Turbūt jau atėjau su tuo spalvotu pasauliu savyje. Nuo pat mažumės spalvų ir aprangos klausimu buvau nepatogus vaikas. Mama negalėjo manęs rengti taip, kaip norėjo. Nesileisdavau į jokias kalbas. Tad jai teko megzti, siūti.
Klaipėda ypatinga tuo, kad klaipėdiečiai turėjo galimybę dirbti laivuose, kurie keliaudavo į užsienį. Tai mano teta ir močiutė iš ten parveždavo ir plėšytų džinsų, ir kažką išskirtinio, vakarietiško. O paskui, ieškodama savęs, pati išmokau nerti, piešti, siūti. Gadinau rūbus, kaip dabar juokiuosi.
Vaikystėje gal supo ryškūs žmonės, turėjote autoritetų, į kuriuos lygiavotės?
Tiesiog visada buvau „kosmonautė“, kitokia. Ne sistemos vaikas, nepritapdavau prie minios, prie bendrų taisyklių. Būdavo, kad skaudžiai nukentėdavau. Puikiai žinau, kas yra patyčios. Dėl jų bėgau iš mokyklos.
Išgyvenau skaudžių dalykų ir kieme, nes baltoms varnoms visada kliūva. Tiesa, niekada nebuvau vieniša, kompleksuota ar nelaiminga. Mėgau judesį, vaikystėje buvau labai aktyvi.
Dėl to kitoniškumo mergaitės manęs nemėgo, tačiau berniukų dėmesiu nesiskundžiau. Gyvenau pusiausvyroje – vieni nekentė, kiti – mylėjo ir priėmė. Niekas nepasikeitė ir dabar. Vieni mėgsta, antrieji matyti negali. Dar ir šiandien sulaukiu replikų iš praeivių.
Panašiai kaip Džordana Butkutė? Ne kartą yra sakiusi, kad lietuviai arba ją myli, arba nekenčia, o ji – ne doleris, kad visiems patiktų…
Dėl to ji ir žavi. Niekada nebijojo būti savimi, autentiška. Juk Džordana taip pat patyrė daug sukrėtimų ir sugebėjo transformuoti savo gyvenimą. Retam tai pavyksta. Vertinu tokius žmones, jie ypatingi, tarsi nešlifuoti deimantai.
Kodėl žmones taip erzina tikrumas?
Viskas kyla iš didelės baimės būti savimi. Žmonėse be galo daug primestų programų, stereotipų ir to standartinio „ką kiti pasakys“.
Aš taip noriu paraginti – imkite ir pabandykite – apsirenkit neįprastą suknelę ar kokį kitą drabužį, įsisekit gėlę į plaukus, arba tiesiog nors vieną vienintelį kartą gyvenime leiskit sau atrodyti taip, kaip visada norėjot, bet taip ir neišdrįsot.
Gyvenkit save tikrą, tai toks galingas laisvės jausmas! Žmonės patys sau stato kalėjimus, juose gyvena, jaučiasi nelaimingi ir kitus nesąmoningai ten pat bando suvaryti.
Ar jus žeidžia neigiami komentarai?
Nežeidžia, labiau gaila pačių komentatorių. Būna, kad kokiam aršiam aš pati parašau asmeninę žinutę. Ir žiūrėk, žmogus nutyla, kartais net atsiprašo. Nesu šventuolė su aureole. Ragavau ir alkoholio, ir narkotikų, tačiau suradau kelią į save, išmokau save mylėti.
Meilė sau – tai ne dvi valandos SPA centre ar savaitė atostogų, nes ilgiau darbdavys neišleidžia. Meilė sau yra leisti pačiai rinktis ir pradėti veikti – išeiti iš nemėgstamo darbo, nutraukti toksiškus santykius, važiuoti į kelionę kada sugalvoji, o ne kada leidžia, išmokti atsipalaiduoti be svaigalų ir narkotikų.
Keliauti į save pradėjau prieš 5 metus, kai išėjau iš dviejų gerai apmokamų darbų, išsivadavau iš toksiškų santykių, depresijos ir vaistų. Taip gimė ši aplinka, ši studija, kurioje man niekas nereguliuoja, kada privalau baigti darbą, kiek galiu čia būti. Esu savo stichijoje, apsupta gėlių, kvapų ir meilės tam, ką darau.
Kaip pasiekėte tokią būseną? Tiksliau, kas atsitiko, kad ankstesnis gyvenimas nebeteikė malonumo?
Ieškojau vidinės ramybės, gylio. Esu tikinti, lankausi bažnyčioje, bet vienu metu tapo madingi visokie moterų būreliai, joga. Ėjau ir ten, bet greitai supratau – ne mano. Pradėjau lankyti veidoskaitos kursus, ėmiau pažinti žmones pagal aprangą, manieras, veido bruožus.
Tuo metu gyvenau toksiškuose santykiuose, buvau taip smarkiai įklimpusi, kad neegzistavo niekas – nei draugai, nei vaikai, nei tėvai.
Buvo tik daug alkoholio ir antidepresantų. Vyko degradacija, ir jei būčiau to nesuvokusi laiku, turbūt būčiau likusi ir be namų, ir be vaikų. Kai išsilaisvinau, viskas ėmė dėliotis kaip viena didžiulė dovana.
Kodėl palikote gerai apmokamus darbus? Tam reikėjo drąsos, juk viena pati, be pagalbos, auginate du sūnus.
Atrodo, viskas ten buvo gerai, bet trūko erdvės, negalėjau skleistis. Man trūko spalvų. Susikūriau jas savo kabinete, bet už jo ribų jaučiausi lyg nesava. Kolektyvas fantastiškas, tačiau – ne mano. Antrajame, kuris buvo itin prabangioje, prestižinėje vietoje, patyriau toksiškus darbinius santykius.
Pamenu vieną darbdavio frazę: „Ateis tokia svarbi klientė, privalai jai būti maloni ir daug šypsotis.“
O aš taip sudėta, kad kai man liepia – kyla noras priešintis. Priėjau gyvenime etapą, kai pasirinkau ne pinigus, bet save. Šiandien, čia, savo studijoje, aš šypsausi kam noriu, o ne kam reikia. Dirbu su tais, kurie mandagūs, malonūs, tikri.
Esate labai atvira, neslepiate savo praeities, kuri buvo itin skaudi. Po vienos avarijos kelyje tik per stebuklą likote gyva. Dar didesnis stebuklas yra tai, kad neišsipildė nė viena iš baisių prognozių. Gydytojai teigė, kad liksite prikaustyta prie lovos, kad apie vaikus pamirštumėte. O jūs ir vaikštote be ramentų, ir auginate du vaikus.
Tai nutiko Ispanijoje. Kurį laiką gyvenau ten, ištekėjau. Po avarijos atrodė, kad gyvenimas sugriuvo. Treji metai reabilitacijos, neįgaliojo vežimėlis, ramentai. Visas kūnas buvo sulaužytas – dubens kaulai, rankos, kojos.
Nuolatinis skausmas, kurio neatlaikiusi alpdavau. Santuoka subyrėjo, negalėjome gyventi sutuoktinių gyvenimo, prie manęs buvo neįmanoma prisiliesti, kamavo skausmai. Įtikėjau, kad liksiu neįgali. Grįžau į namus, į gimtąją Klaipėdą. Ir stebuklai prasidėjo!
Dievas man siuntė žmones, situacijas. Slenku su ramentais „Akropolyje“, o priešais – ledo ritulio komanda. Jauni, gražūs vyrai. Užkalbina, klausia, kodėl tokia jauna ir jau su lazdomis. Išsikalbame, jie man pasiūlo kreiptis į jų chirurgą sostinėje. Pas jį buvo ilgos eilės, reikėjo laukti apie metus ir ilgiau, o išėjo taip, kad po vizito jis ėmėsi mane kuo greičiau operuoti. Ir štai – aš vaikštau.
Vaikai atėjo lygiai taip pat – kaip visatos Kūrėjo dovana. Kadangi buvau nusiteikusi, jog be medikų pagalbos jų neturėsiu, paleidau situaciją, nesisaugojom su vyru, netikėjom. O kai pajutau, kad galbūt laukiuosi, prireikė net 8 nėštumo testų, kad patikėčiau. Gydytoja liepė daryt abortą. Išėjau trenkusi durimis.
Ar galėjau nepriimti tokios dovanos? Ir taip į pasaulį atėjo mano stebuklas Mykolas, o paskui – ir Paulius. Jų tėčiai skirtingi, abu pasitraukė iš mano gyvenimo vaikams gimus. Nepykstu, nelaikau nuoskaudų, nes liko tai, kas svarbiausia. Esu dėkinga abiem vyrams už sūnus.
Ar iš tų visų jūsų skaudžių patirčių ir kilo noras dalintis, padėti kitoms moterims surasti save, susigrąžinti savivertę?
Visos mano patirtys, ypač pačios skaudžiausios, labai stipriai užgrūdino. Ir šiandien aš jaučiu, kad galiu padėti kitoms.
Patarimais, paraginimais, nuoširdžiais pokalbiais prie arbatos puodelio. Neskaičiuoju sekėjų socialiniuose tinkluose, man tai nėra svarbu. Svarbiau – ar padėjau. Jei mane išgirdo kad ir kelios ausys, jei jų gyvenimuose įvyko teigiami pokyčiai – tai yra daug.
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo tokia neįprasta veikla – auskarų vėrimas?
Ispanijoje baigiau kosmetologijos mokslus. Visada norėjau dirbti grožio industrijos srityje. Avarija norus sustabdė, nes tiesiog fiziškai negalėjau išsėdėti ant kėdės. Grįžus į Lietuvą gimė sūnūs. Su vežimėliu vis sukdavau ratus po senamiestį. Turėjau daug draugų, pakvietė vienas žmogus patalkinti tatuiruočių studijoje.
Mamytė padėjo auginti vaikučius, o aš po truputį įsiliejau į studijos gyvenimą. Vėliau pakvietė dirbi administratore. Tokia buvo pradžia. Ilgainiui pastebėjau, kad vis daugiau žmonių ieško profesionalios auskarų vėrimo paslaugos. Taip kilo mintis, pasiūliau darbdaviui, sutiko. Pabaigiau mokslus. Man labai patiko. Ir patinka iki šiol.
Tą darau jau 14 metų. Esu estetė. Ateina klientai, o aš iškart matau, kaip galėčiau puošti jų ausis. Esu pravėrusi ne vieną tūkstantį skylučių. Dirbu ne tik Klaipėdoje, esu kviečiama į Kauną, Vilnių. Štai, sulaukiau kvietimo važiuoti į Ispaniją. Svarstau. Labai džiaugiuosi, kad galiu iš to gyventi, man ir vaikams visko užtenka. Anksčiau dirbau tik dėl pinigų, dabar – dėl savęs.
Kodėl gyvenate Klaipėdoje? Sostinėje, manau, būtumėte nešiojama ant rankų, kviečiama į įvairiausius televizijų projektus.
Jūra nepaleidžia. Ir gamta. Beveik kas vakarą važiuoju prie jūros, net pietų pertraukos metu renkuosi ne maistą, o ją. Esu jūros mergaitė. O Vilniaus man per daug. Energetiškai tas miestas netinka.
Dirbau sostinėje, viename labai prabangiame salone. Tuo metu prasidėjo panikos atakos. Kai tik pagalvodavau, kad rytoj – vėl į Vilnių, jos atsinaujindavo. Antrasis miestas po Klaipėdos – Kaunas. Dievinu Kauną, jo energetiką. Ir kauniečius. Nuostabūs, paprasti, nuoširdūs ir paslaugūs žmonės. Ten aš taip pat pasikraunu.
Ir pabaigai – gyvenimas pagal Sandrą, koks jis?
Nuostabus! Gyvenkite jį tikrą. Išsilaisvinkite nuo visų jums primestų stereotipų. Išgirskite save! Pabandykite nors vieną kartą šokti prie jūros pagal bangų ošimą! Nesvarbu, viena ar su draugais.
Kokia tai yra laisvė! Leiskite ilgam sijonui plazdėti, medžiui kalbėti – gamta nevertina, nelygina. Ji visus priima vienodai- su meile. Dėkokite. Ir prisiminkite, kad labiausiai žmogų puošia tikrumas.
