Kada rūpinimasis savimi yra bendravimo šeimoje norma, o kada – egoizmas? Pamėginkime išsiaiškinti.
Egoizmas
Rūpinimasis savimi taps egoizmu, jei imsite aktyviai rūpintis savimi svetimomis rankomis. Toks elgesio modelis pasitaiko porose “vaikas-tėvas, vaikas-mama”, nepriklausomai nuo to, kiek “vaikeliui” metų ir kad tasai vaikas – “tėvo” ar “mamos” sutuoktinis.
Pavyzdžiui, prašote, kad vyras viską darytų už jus: gulite ant sofos, vandens stiklinė – šalia, ranka pasiekiama, tačiau kadangi šalia yra vyras, jūs prašote, kad paduotų jis. Dabar yra populiarių internete teorijų apie tai, kad moteris net mygtuko lifte pati nepaspaus, jei važiuoja kartu su vyru. Iš dalies tai atrodo romantiškai, jei tik nepavertėte vyro savo aptarnaujančiu personalu. Visur turi būti balansas.
Jei nesate maža mergaitė, jei nesate neįgali ar sunkiai serganti, jei nedirbate trijose darbovietėse ir neaprūpinate savo vyro, yra didelė tikimybė, kad jam, kaip ir jums, reikalingas poilsis. Galbūt jūsų vyras labai jus myli ir pasirengęs žaisti šį žaidimą, kur jūs – maža bejėgė mergaitė, o jis – herojus. Tačiau netgi herojams būtinas poilsis, palaikymas, pagalba. Nepamirškite šito. Neužsižaiskite.
Norma
Poroje “suaugęs-suaugęs” kiekvienas pats savimi rūpinasi. Čia svarbiausia vėlgi neištraukti detalių iš konteksto. Jūs (abu partneriai) patys turite žinoti ir suprasti, ko norite ir kas jums svarbu. Dar daugiau – tai jūsų tiesioginė pareiga. Niekas neprivalo spėlioti, ko nori kitas, kokių jis turi poreikių. Spėlioti galima siurprizo dėlei, tačiau tai – ne norma, tai – išimtys. Pagrindinius savo poreikius žmogus gali ir privalo tenkinti pats, savarankiškai. Galima, žinoma, paprašyti, kad kitas padėtų ar kažką padarytų jūsų labui. Galima pasirūpinti vienas kitu, nepamirštant balanso. Tačiau nei jūs, nei jūsų partneris neprivalo daryti to, kas jums ar jam nepatinka.
