Giedrė VAIČEKAUSKIENĖ, socialinių mokslų daktarė, dėstytoja
Nėra taip, kad žiūrėčiau serialus nuo ryto iki vakaro arba naktimis. Man jie – retas malonumas. Bet būna tam tikra priklausomybė nuo patikusių serialų: tu nori „valgyti“ ir „valgyti“ tas serijas. Skaitmeninėje eroje kinta mūsų vartojimo įpročiai: vyksta greitasis (buliminis) žiūrėjimas, kai vienu metu galima peržiūrėti daug serialo epizodų. Aš dozuoju, nes viskam reikia turėti saiką. Be to, intensyvus dėstytojos darbas neleidžia jiems skirti labai daug laiko.
Serialus šiandien žiūriu ne per televiziją, o per platformą „Netflix“. Kartais serialas taip užkabina gerąja prasme, kad tiesiog taupau, kad ir vėliau galėčiau patirtį tą malonumą. Toks serialas pernai man buvo „Karūna“ („The Crown“) apie karalienės Elžbietos II istoriją. Prieš tai buvo serialas „Bręstantis blogis“ („Breaking Bad“), o visai neseniai baigiau žiūrėti šių metų naujieną – korėjiečių serialą, išgarsėjusį visame pasaulyje, „Kalmaro žaidimas“ („Squid Game“). Pritraukė pati idėja, tas netikėtas sumanymas. Labiausiai patiko „Karūna“, nes ten buvo labai meniškai atkurta istorija, ir dokumentikos intarpų, įtikinanti aktorių vaidyba. Susigyvenau su personažais, ypač su karaliene, labai patiko ir aktorius, vaidinęs princą Filipą.
Sakyčiau, šiandien yra hibridinis ne tik serialų, bet apskritai bet kokio audiovizualinio turinio vartojimas. Kažką tu žiūri iš „Netflix“, kažką – iš televizijos, kažką – iš „Youtube“. O, pavyzdžiui, kai kurie studentai iki šiol žiūri „Cartoon Network“ animacinių filmų kanalą vaikams. Šiandien yra tiek pasirinkimų, kiekvienas galime susidėlioti individualią programą iš daugelio medijų.
Rimantas CIBAUSKAS, verslininkas
Gal mano serialų žiūrėjimo laikas jau praėjo, o gal tiesiog neturiu jiems laiko. Gal tie serialai žmones, kurie įsijaučia į kitų gyvenimus, blogai veikia, gal darbo našumas krenta. Nesu iš tų, kurie turi būtinai grįžti namo tam tikru laiku, nes nori kažką pažiūrėti. Vakare mano televizorius įjungtas kaip fonas, vis tiek kažkokią šviesą skleidžia (juokiasi), suteikia namams gyvybės. Pažiūriu žinias ir ką nors po jų. Nors imu galvoti, gal neverta žinių klausytis. Nes per dieną viską sužinai naudodamasis telefonu. Jeigu važiuoji mašina, radijas kas valandą ar kas pusę transliuoja žinias. Be to, informacija yra negatyvi, tai prieš miegą toks laisvalaikio leidimo būdas nėra pats geriausias.
Per pandemiją kiekvienas pagalvojome, kaip geriau išnaudoti tą buvimą labiau apibrėžtoje erdvėje. Turėjau nemažai susikaupusių neperskaitytų knygų. Dabar ne tik perskaičiau, bet pastudijavau istorines knygas. Nes prieš tai joms galėdavau skirti tik atostogas. Nes kai pradedi knygą, irgi įsijauti, kaip ir žiūrėdamas serialą, skaitai naktimis, o kitą dieną esi nedarbingas. Skaitymas irgi „atjungia“ nuo blogų minčių ir informacijos. Be to, skaitydamas knygą, pavyzdžiui, „Jeruzalę“, pamatai, kad žmonių gyvenimas visais laikais buvo gana sudėtingas, tad pagalvoji, kad galbūt mums dar nėra taip blogai, kaip įsivaizduojame.
Savaitgaliais stebiu Anglijos futbolo lygą, ji dabar stipriausia pasaulyje, krepšinio varžybų jau mažiau žiūriu. Dabar, kol dar geras oras, stengiuosi po darbo būti daugiau gamtoje.
Marius TUMŠYS, renginių organizatorius
Per mėnesį pasitaiko viena diena, kai iš tikrųjų norisi nieko neveikti, truputį išsijungti mąstymą ir atsiduoti serialams. Mes su žmona tokią dieną susiplanuojame ir visą ją ar naktį žiūrime iš širdies. Mūsų ir vaikų, kuriems dabar auksinė paauglystė, skoniai jau nebesutampa.
Tenka pripažinti, kad pastaruoju metu tikrai buvo keli labai geri serialai. Kai visi buvo pamišę dėl „Sostų karų“, aš labai skeptiškai vertinau, kaip ir apskritai labai populiarius produktus. Pamaniau, pažiūrėsiu kokią nors vieną seriją dėl šventos ramybės, bet teko pažiūrėti visą serialą. Toks buvo pirmas populiarus serialas, kur užsikabinau. Paskui buvo JAV mini serialas „Neortodoksiška“ („Unorthodox“). Jis iš tikrųjų buvo labai aukšto lygio ir meniniu atžvilgiu, nagrinėjo labai gilią socialinę problemą. Senais laikais aš, aišku, žiūrėjau serialą „Sopranai“. Ir dar vienas labai įdomus serialas buvo „Ozark“ – apie tradicinę šeimą, kuri įsivelia į kriminalinę istoriją.
Genutė KALVAITIENĖ, socialinių mokslų daktarė
Nebūsiu gera pašnekovė, nes serialų paprastai nežiūriu. Neturėjau jiems potraukio nei jaunystėje, neturiu nei dabar. Žinau, kad žmonės labai į juos įninka, bet man taip nebūna. Aš prie televizoriaus mažai leidžiu laiko, žiūriu tik žinias.
Mane dominančią tematiką dažniausiai susirandu internete. Labai daug klausausi įvairių paskaitų, jų dabar būna be galo įdomių. Kūnui ir sielai skirtas sportas ir buvimas gamtoje. Tiesa, mėgstu kartą per savaitę atsisiųsti kokį nors gerą filmą. Deja, dabar jau sunku tokį surasti, kartais pavargsti beieškodamas. Jeigu pavyksta, gerai „pasikrauni“.
Matas DRUKTEINIS, kompozitorius
Televizoriaus nežiūriu, jo ir neturiu. Ko gero, nemažai mano kartos žmonių jo neturi. Manau, kad mūsų lietuviška televizija tokia bloga, kad visiems jos reikėtų atsisakyti.
Mėgstu ir intensyviai žiūriu serialus, kuriuos susirandu per internetines platformas. Kartais net jaučiuosi priklausomas nuo to, tenka per prievartą juos dozuoti. Nėra tiek laiko, tad galėtum žiūrėti per visą naktį, bet būna, kad vienu metu pažiūriu pusę sezono. Naujausias serialas, kurį neseniai pradėjau žiūrėti ir kuris labai mane sudomino, yra „Rytinis šou“ („The Morning Show“). Jis puikiai atskleidžia pastarųjų metų aktualijas, judėjimą „Me Too“, labai intensyvų darbo pasaulį. Man atrodo, kad šiais laikais tai yra labai aktualu.
Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.
