Jau keletą kartų esu rašęs apie „HBH Palanga“, įsikūrusį Žibininkų kaime netoli Palangos ir dar nei karto savo tekstuose nesu minėjęs netoli jo jau keli metai veikiančio „Atostogų parko“.
Kaip su Katiniene pliuškenomės šio komplekso baseinuose, nerašysiu, nes visi puikiai žinote, kaip Katinai bijo vandens. Tad eikime tiesiai prie reikalo – maisto.
Šį kartą testavimui pasirinkome už „Atostogų parko“ besislepiančios „Parko Rančos“ meniu.
Meniu, sakyčiau, sukurtas kiek neįprastai. Dažniausiai mes įpratę matyti išdėstytus patiekalus atskirose skiltyse: salotos, sriubos, pagrindiniai karštieji patiekalai ir desertai.
Šiame meniu visos mano išvardintos patiekalų grupės išskirstytos į šias skiltis: lengvai, mažiesiems, stipriau ir desertai.
Šį meniu kūrę greičiausiai nejaučia didelės meilės vaikams, nes trečdalį jiems siūlomo asortimento sudaro gruzdintos bulvytės su pieniškomis dešrelėmis.
Tą, kuris kūrė meniu, dar galėčiau pateisinti, nes jis visų pirma galvojo, kaip pritraukti daugiau klientų ir tuo pačiu padidinti įmonės pelną. Bet apie ką mąsto vaikų tėvai, kurie tokius patiekalus užsako? Taip ir iškyla prieš akis: šeštadienis, tėtis ryte ateina į vaikų kambarį ir iškilmingai pareiškia: na, vaikai, pagaliau savaitgalis, gana maitintis nesveikai, šiandien važiuosime į restoraną valgyti pieniškų dešrelių su gruzdintomis bulvytėmis.
Matant vaikus, maitinimo įstaigose valgančius panašius patiekalus, norisi paklausti tėvų, o kuo jūs juos maitinate namie, jei restorane juos vėl sodinate ant pusfabrikačių?
Na, gana moralo vaikų maitinimo tema, grįžkime prie mūsų užsakymo.
Iškart pasakysiu, kad tą dieną Katinienei „Parko Rančoje“ nesisekė. Gal, sakyčiau, koks juodas šuo bus perbėgęs kelią, nes jau darant užsakymą ją lydėjo nesėkmė.
Nei „Parko rančos“ sriubos, nei čenakų jie neturėjo. O tai buvo būtent tie patiekalai, kurių Katinienė ir užsimanė.
Padavėjui pasišalinus į virtuvę pasižiūrėti, ar yra apelsinų ir ar galės išspausti sulčių, aš, žvelgdamas į pykčio debesis, besikaupiančius virš Katinienės, dėjau visas viltis, kad porą apelsinų jie visgi ras. Nes bandydama ieškoti, ką užsisakyti, ji jau buvo praradusi apetitą.
Šviežiai spaustos apelsinų sultys – 4,00€
Bet šviežių sulčių stiklinė kiek pagyvino jos nuotaiką, ir porą patiekalų ji išsirinko.
Naminė gira 0,33 – 2,00€, 0,5 – 2,50€
Katinienė gėrė apelsinų sultis, o aš mėgavausi namine „Rančos“ gira. Gira buvo tokia skani, kad ją užkariauti viso mūsų svečiavimosi metu bandė musės. Tad teko imtis tam tikrų apsaugos priemonių.
Klientų buvo nedaug, tad pirmieji patiekalai greitai pasiekė mūsų stalą.
Raugintų kopūstų sriuba su šonkauliuku – 5,50€
Raugintų kopūstų sriuba, kurią man pasiūlė užsisakyti Katinienė, buvo metų sriubų atradimas. Nepamenu, kada maitinimo įstaigoje man yra tekę valgyti tokią skanią raugintų kopūstų sriubą. Dažniausia, ką gaudavau – būdavo rūgštus raugintų kopūstų nuoviras su sriubos paviršiuje plaukiojančiu dideliu taukų kiekiu, kurį nusėmus jame būtų galime gruzdinti bulvytes.
Bet va „Rančos“ raugintų kopūstų sriuba buvo su minimalia rūgštele, nepervirtais kopūstais ir net su kiaulienos šonkauliuku.
Tuno kepsnio salotos – 12,50€
Tai, kad Katinienei patiektas tunas buvo perkeptas, aš pamačiau vos jis atsirado ant mūsų stalo. Vienintelis, ko aš negalėjau numatyti neparagavęs – tai, jog jis taip išvoliotas pipirų mišinyje, kad jį suvalgius gal penkmečiui gausi imunitetą nuo bet kokių peršalimo ligų.
Kodėl žmonės imasi gaminti šią puikią žuvį nemokėdami jos kepti, aš neatsakysiu, bet sunkiai kramtoma sausa kempine virtęs žuvies gabalas nesudomintų net laukų pelės. O ir baklažano gabaliukai, kurie turėjo garbės nugulti toje gėdos lėkštėje, labiau priminė priešmirtines sraiges, išsinėrusias iš savo namelių, nežinia, ar virtas, ar keptas, sudėtas ant sausų rudens lapų, ant kurių buvo išlašinta aliejaus ir dar kažkokių priedų mišinys. Tiksliau nustatyti, kuo salotos buvo apšlakstytos, neįmanoma, nes tie keli į jas susigėrę lašai nesuteikė jokio gaivumo nei prieš savaitę Anapilin iškeliavusiems baklažanams, nei tunui, per ilgai miegojusiam įkaitintoje keptuvėje.
Norėdamas išvengti konflikto, Katinienės pyktį kiek užglaisčiau pasidalindamas su ja raugintų kopūstų sriuba. Ir tai suveikė puikiai, nes sriuba, kaip ir minėjau, verta geriausio įvertinimo.
Ir laukiau, ir nelaukiau pagrindinių patiekalų. Nes puikiai žinojau: jei Katinienės užsakytas mėsainis bus panašaus lygio, kaip tunas, į kitą degustaciją geriausiu atveju ją prisikviesiu tik po gero mėnesio.
Ir kai ant mūsų stalo pagaliau atsirado tie laukti ir nelaukti patiekalai, pažvelgęs į mėsainį supratau, kad mėnuo ar du aš į restoranus vaikščiosiu vienas.
“Parko rančos” burgeris – 12,00€
Bandelė, po kuria slėpėsi mėsainis, atrodė lyg pagrandukas, nesėkmingai nusiritęs nuo Everesto, arba ta močiutė susiraukšlėjusiu veidu, kuri jį kepė.
O mėsainis atskleidė dar ir tai, kad virtuvėje dirbantis virėjas mano esąs Deividas Koperfildas arba koks kitas garsus magas. Nes ant sudegusio mėsos paplotėlio užmaukšlinęs bandelės puselę jis tikėjosi, jog įvyks magija, ir valgydamas tą apdegusią mėsą klientas nieko nesupras.
Troškinti jautienos žandai – 13,90€
Bet štai jaučio žandai, kuriuos užsisakiau aš, ir vėl tik dėl Katinienės rekomendacijos, nors vaizdeliu ir negalėjo pasigirti, bet jų skonis buvo dieviškas. O su bulvių koše, kurios nebepamenu, kada valgiau, buvo puikus duetas.
Reziumuoju. Paimdamas lėkštę su mėsainiu padavėjas pasakė, kad nesijaudintume, mėsainis nebus įtrauktas į sąskaitą. Suprantama, kito varianto aš ir nesitikėjau, nes už virtuvėje sugadintą maistą mes privalėtume susimokėti gal tik Šiaurės Korėjoje, kareiviams įrėmus mums į galvą šautuvus. Nes už pridegusį mėsainį, kurį gamina pats Kim Čen Unas, ne tik privalai susimokėti, bet ir visą suvalgyti, taip parodydamas pagarbą šalies vadovui.
Bet civilizuotose šalyse viskas paprasčiau, ir čia kalbama ne tik apie tai, kad klientą nuvylęs patiekalas nebūtų įtrauktas į sąskaitą – daugelis restoranų nusivylusius klientus vaišina kava ar kokiu kitu gėrimu, net desertu. Taip norima sumažinti kliento nepasitenkinimą ir išvengti blogų rekomendacijų.
Tad už du valgomus patiekalus ir kelis gėrimus su arbatpinigiais palikome 45€. O vertinant šį kartą susikibirščiavo mano ir Katinienės balai.
Iš čia išplaukė įdomus paradoksas: jei būčiau užsukęs vienas ir užsisakęs tik tuos patiekalus, kuriuos valgiau, „Parko Rančą“ vertinčiau 5/5 ir dar važiuodamas namo apskambinčiau pusę giminių ir draugų, rekomenduodamas čia apsilankyti. Bet pridėjus Katinienės įspūdžius ir jos balą maistui 1/5, gaunu bendrą balą 3/5.
Ir sakau, kad čia užsukti išties verta, graži aplinka, geras aptarnavimas, tik su maistu – kaip tas žaidimas su ramunėlės žiedlapiais: myli – nemyli, myli – nemyli, tai yra, valgomas – nevalgomas, valgomas – nevalgomas.
Tad tokie įspūdžiai, o kokie buvo jūsų, jei esate čia lankęsi, būtinai brūkštelkite komentaruose.
Besidomintiems restoranais ir mėgstantiems keliauti, gali būti aktualu: Restaurant in Alanya
P. S. Katinai dar čia sugrįš ir nebemandravos bandydami kitus patiekalus – užsisakysime dvi raugintų kopūstų sriubas, porą porcijų jaučio žandų, ir, žinoma, naminės giros.
