Užaugote šviesaus atminimo dailininko, ilgamečio Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovo Algimanto Jusionio ir meno galerijos vadovės Violetos Jusionienės šeimoje. Kokias vertybes, gautas iš tėvų, labiausiai branginate?
Viską, ką aš turiu šiandien, man davė mano tėvai.
Tai, kad mano tėvas kūrė paveikslus, o mama pardavinėjo meno kūrinius, yra labai retas derinys, kurį aš taip pat įkūniju, nes aš dievinu verslo pasaulį, tačiau man nėra nieko svarbiau už kūrybą.
Aš buvau auginama visiškai nestandartiškai. Juk mano tėtis buvo menininkas, kuris neturėjo nustatytų darbo valandų ir labai daug laiko leisdavo su manimi. Jau darželyje supratau, kuo mano tėtis skiriasi nuo kitų tėvų.
Jis į mane žiūrėdavo kaip į suaugusį žmogų, asmenybę. Jis klausdavo mano nuomonės ir jos klausydavosi. Tai augino mano savivertę. Tikrai žinau, kad viena didžiausių mano tėvų dovanų yra jausmas, kad esu visko verta.
Jūsų sesuo Rūta, garsi Prancūzijos menininkė, yra prisipažinusi, kad išvyko iš Lietuvos vien todėl, kad jos kūryba nebūtų lyginama su tapytojų tėvo, dėdės darbais. O jums Jusionytės pavardė daugiau padėjo ar trukdė gyvenime?
Niekada nejaučiau, kad mano pavardė yra žinoma, nes nesu meno pasaulyje.
Kodėl visgi pasirinkote verslą, o ne meną?
Į Klaipėdos dailės mokyklą įstojau tais metais, kai mirė tėtis. Jo netekome vasarą, o rudenį aš pradėjau lankyti dailės mokyklą. Visi mano mokytojai buvo tėčio draugai. Kiekvieną dieną tarsi vėl įžengdavau į tėčio pasaulį. Man tai buvo per sunku. Man reikėjo distancijos, atsitraukimo gedėti ir gyti.
Todėl išėjau iš dailės mokyklos, susigalvojusi pačią kvailiausią priežastį, – neva noriu šokti breiką. Nedrįsau atvirai prisipažinti mamai, kad man per sunku.
Dar viena priežastis, kodėl aš nusigręžiau nuo meno pasaulio, buvo ta, kad aš augau apsupta bohemos ir mačiau, kaip tos mano tėvų kartos menininkų kūryba gimė iš skausmo, iš destrukcijos. Didžiosios dalies mano tėvų draugų šiandien jau nebėra dėl įvairiausių priklausomybių.
Aš būdama vienuolikos metų galvojau, kad kūryba yra pavojinga, susiejau ją su skausmu, mirtimi… Tada tarsi užblokavau save. Aš baigiau mokyklą labai gerais pažymiais ir tikėjausi būti kuo toliau nuo meno pasaulio. Todėl pasirinkau verslą, kuris man atrodė kaip priešingybė menui.
Dabar bandau šias savo nuostatas keisti ir priimti meną, kūrybą, nes suprantu, kad kūrybinė žmogaus energija yra pats nuostabiausias dalykas.
Kiek kūrybos yra jūsų gyvenime dabar?
Manęs visiškai netraukia tapyba ar skulptūra, bet verslas man yra absoliuti kūryba.
Žinoma, verslai yra skirtingi. Aš turiu draugų, kurie puikiai vysto verslą „perku-parduodu“. Jie pamato nišą, ko trūksta rinkoje, randa tai pigiai ir parduoda brangiai. Žaviuosi jais, bet mane toks verslas sekintų.
Man labai patinka pinigai, bet labiausiai patinka tas momentas, kad aš galiu sukurti idėją. Mane veža tai, kad idėja, kuri iš pradžių yra tik mintis, tik neuronas mano galvoje, po keturių ar penkių mėnesių jau gali būti gyvas produktas, kuris pasiekia žmones, keičia, gerina jų gyvenimus.
Juolab kad ta pati idėja tuo pat metu atėjo ne man vienai, bet gebėjimas ją įgyvendinti, vadyba – tai mano arkliukas. Pinigai šiame procese yra energijos ratas, kuris sukasi.
Esate idėjos žmogus, tačiau jos įgyvendinimą patikite kitiems žmonėms. Ar sunku?
Kuriant verslą labai svarbi ne tik jo idėja, bet ir puikus finansų planavimas, finansinių tikslų kėlimas ir gebėjimas skaičiuoti maržas, projektų valdymo įgūdžiai, efektyvus visos komandos darbas.
Man, gimusiai ir užaugusiai kūrybiškoje šeimoje, lengva generuoti naujas idėjas, kurti tekstus, tačiau aš nekreipiu dėmesio į detales ir man labai sunku ką nors pabaigti iki galo.
Todėl labai džiaugiuosi, kad turiu komandą žmonių, kurie daro tai, kas man – sudėtinga.
Aš nedirbu su savo silpnybėmis. Manau, kad tai yra labai svarbus dalykas.
Aš labai gerbiu žydų tautą. Žydai samdo vaikams korepetitorius tiems dalykams, kurie jiems geriausiai sekasi, o ne tiems, kurie sekasi sunkiai.
Aš šį principą taikau versle. Tikiu, kad savo pavyzdžiu galiu įkvėpti ir kitus žmones daryti tai, kas jiems patinka, ir pasitikėti, kad kiti gali taip pat atlikti savo darbą, o visi kartu mes galime daugiau.
Dirbate Klaipėdoje „Lighthouse hub“ bendradarbystės erdvėje. Kodėl grįžote į gimtąjį miestą po studijų užsienyje, po sėkmingo starto Vilniuje?
Sugrįžimą į Klaipėdą lėmė karantinas. Kai tik jis prasidėjo, aš savaitei išvažiavau atostogų į Nidą.
Būti šioje Lietuvos pusėje, prie jūros, man yra gera energetiškai. Aš čia įsikraunu gyvybinės energijos, o Vilnius mane iškrauna, jis ima resursus.
Vilniuje mes su vyru gyvenome labai mažoje 1 kambario studijoje, turėjome didesnį biurą ir daugiausia laiko leisdavome darbe.
Kai prasidėjo karantinas, dviese gyventi ir dirbti tame mažame kambarėlyje tapo labai sudėtinga. Išsigandome, kad tai gali pasibaigti skyrybomis.
Tada prisiminėme, kad Klaipėdoje yra laisva tėčio studija. Joje buvo plikos sienos ir tėčio paveikslai ir dar mama radiatorius buvo sudėjusi, kad nesusigadintų tėčio paveikslai. Taigi mūsų karantino projektas buvo – susikurti namus. Ir mes tai padarėme.
Mūsų namuose tvyro kūrybinė energija, juk juose tiek paveikslų buvo nutapyta, iki šiol vis dar kvepia aliejiniais dažais.
Gyvename 10 minučių kelio nuo jūros, šalia miško, ir mums čia labai gera. Gamta, jūra man yra šventa. Net ir būdama klaipėdietė jūros nevertinu kaip duotybės ir labai dažnai prie jos leidžiu laiką. Apskritai man yra gera būti Klaipėdoje, matyti, kaip stipriai ji keičiasi, ir pačiai tame procese dalyvauti.
Kokius pokyčius pastebit? Kokie jums patinka, kokie – ne?
Savivaldybės požiūris į miestą man dažnai nepatinka.
Palyginkime Kauną ir Klaipėdą. Abu miestai pretendavo į kultūros sostinės vardą. Aš tada dar Klaipėdoje negyvenau ir tik stebėjau iš šalies. Tada pastebėjau, kad viešojo sektoriaus kūrybinės komandos Kaune ir Klaipėdoje mąsto labai skirtingai.
Kaunas, tada buvęs tik stotelė tarp Vilniaus ir pajūrio, tapo miestu transformeriu. Kultūra tapo vienu iš tų pokyčių totalizatorių. Programa „Kaunas pilnas kultūros“ pritraukė labai daug menininkų iš užsienio, pradėtos organizuoti dirbtuvės, kurti naujo miesto mentalitetas.
Klaipėdos žmonės nuvertina savo miestą kaip provinciją. Man dėl to skaudu, nes pokyčiai pirmiausia vyksta mūsų mintyse. Projektas „Choose Klaipėda“ parodė, kad idėjos nepasikeitė nuo tų laikų, kai aš dar buvau mokinė.
Geras pokytis, kad į Klaipėdą ateina labai daug invecijų, ima plūsti pinigai. Tai yra labai geras ženklas miestui. Į Klaipėdą atvažiuoja daug žmonių ir pradeda vystyti savo veiklą. Man patinka, kad čia atvažiavo žmonės plaukioti banglentėmis ir įkūrė vandens sporto mokyklą, kad senojoje gelbėjimo stotyje atidarytas populiarus restoranas, kad atidarytas meksikietiškas restoranas senamiestyje. Klaipėdoje atsiranda įvairių gražių iniciatyvų, betrūksta bendruomeniškumo.
Aš, kai miške vedžioju šunį, su visais sveikinuosi. Net jeigu mes ir nepažįstame vienas kito, esame vieno miesto gyventojai, mūsų tiek nedaug. Atsako sulaukiu retai – žmonės dažniausiai nusuka akis.
Vilniuje ir Kaune bendruomeniškumo banga jau pakilo, pasieks ji ir Klaipėdą, tik Savivaldybė galėtų tai inicijuoti, paskatinti tokius projektus kaip vienos gatvės turgelis, vienos šeimos verdamas aštrus padažas ir pan.
Ar pati savo svajones, ateitį siejate su Klaipėda?
Mano vyras studijuoja verslą ir taip pat kuria daug įvairių projektų, tačiau jo sritis – tarptautinis verslas. Man patinka keliauti. Mes turime viziją, svajonę, kai turėsime vaikų, gal metus pagyventi Kinijoje ar Italijoje, tačiau niekada nenorėčiau išvažiuoti iš Lietuvos kaip bėglė.
Gyvendama užsienyje visada galvojau, kad aš turiu kur grįžti, ir į Lietuvą žiūrėjau kaip į augančią šalį, nes tokia ji ir yra. Jeigu Lietuva būtų verslo vienetas – visi į ją investuotų. Keliauti po pasaulį smagu, bet gyvendama Lietuvoje aš galiu būti jos augimo dalimi. Ne tik valdžia augina šalį, bet ir mes visi su savo verslu, projektais, rašymu, menu ir kt.
Mes kuriame verslą „Mokymai moterims“, bet kartu aukojame Vilniaus krizių centrui, į kurį kreipiasi moterys, kai neturi kur eiti. Ši mano filantropija dar labai mažytė, bet man atrodo, kad tik taip ateina tikra laimė – kai darai kažką sau, prisipildai savo taurę ir gali ja pasidalinti, būti naudinga.
