Įsibėgėjanti mokslo metų pradžia neretai atskleidžia ir ugdymo proceso iššūkius. Tėvai, išleidę raidos sutrikimų, fizinę negalią ar kasdienybę varžančių lėtinių ligų turinčius vaikus į mokyklos suolą, neretai jaučiasi pasimetę, nežino, kaip elgtis ir padėti savo atžalai lengviau adaptuotis tarp bendramokslių. Visgi ekspertai įsitikinę – svarbiausia, kalbėtis ir išgirsti vaiko poreikius.
„Jei tektų pasirinkti vienintelį žodį, kuris būtų tarsi raktas į kiek įmanoma sėkmingą vaiko ugdymąsi mokykloje, tai būtų „bendradarbiavimas“. Mokykla be bendruomenės – tik pastatas, tad kokia bus vaikų patirtis joje – tėvų ir mokytojų atsakomybė. Sėkmės formulė galėtų būti tokia: bendradarbiauti labiau, nei reikalauti“, – paaiškina emocinio intelekto ugdymo akademijos „Tavo sūpynės“ įkūrėja, psichologė Rūta Vitienė.
Pasak jos, sėkmingą ugdymąsi lemia daugybę veiksnių, tačiau labiausiai svarbus tėvų atvirumas ir atžalos negalios priėmimas, taip pat mokyklos pasirengimas priimti tokius mokinius, bendradarbiaujant su tėvais, pritaikant erdves ir suteikiant laisvę adaptuotis. Tiesa, psichologė pripažįsta, kad dalis ugdymo įstaigų vis dar susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su negalią turinčiais vaikais: nepakankamas erdvių ar priemonių pritaikymas, pedagogų ir specialistų trūkumas ar jų pasirengimo stoka. Galiausiai – neigiamas bendruomenės požiūris į klasėje besimokančius sutrikimus turinčius vaikus.
Nedžiugina ir praėjusiais metais atlikta gyventojų apklausa, kurioje maždaug trečdalis respondentų nurodė, kad iš dalies arba visiškai nesutiktų, jog jų vaikas mokytųsi kartu su negalią ar specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiu vaiku vienoje klasėje.
„Natūralu, kad tokioje situacijoje iššūkių kyla visiems. Tėvai atvesdami sutrikimų turintį vaiką į mokyklą nori jam geriausio, mokykla savo ruožtu siekia suteikti geriausias sąlygas, kiek leidžia galimybės, o kitų vaikų tėvai nerimauja dėl savo atžalų tobulėjimo. Praktikoje dažnai tai susiję su saugumu ir mokymosi proceso sklandumu“, – patirtimi dalinasi ekspertė.
Ar atskirtis egzistuoja?
Psichologės teigimu, raidos sutrikimų turintys vaikai dažnai stokoja socialinių įgūdžių ir tai tampa didele atskirties tarp bendraamžių priežastimi. Tačiau R. Vitienė pasakoja, kad priklausomai nuo sutrikimo sudėtingumo, pamažu galima lavinti socialinius įgūdžius ir padėti vaikams prisitaikyti klasėje. Taip pat jiems pagelbėti gali kiti klasės draugai, parodydami dėmesį, empatiją ir supratimą.
„Vis dėlto, vaikai ir paaugliai kartais skeptiškai žiūri į tuos, kuriems reikalingas didesnis dėmesys, o tam daro įtakos tėvų požiūris ir namuose formuojamos vertybės“, – sako R. Vitienė.
Ugdyti kitų atžvilgiu tolerantišką ir padėti aplinkiniams gebantį vaiką tėvai turėtų rodydami pavyzdį patys. Psichologė primena, kad neigiamos nuostatos ir reiškiamas nepagrįstas nepasitenkinimas moko nemėgti, piktintis, ieškoti blogybių, O kalbėjimasis apie žmonių skirtumus, asmeninis teigiamas supratingumo pavyzdys, drąsinimas ir skatinimas elgtis draugiškai – ugdo pasaulėžiūrą ir empatiją.
Kaip atpažinti patyčias?
Deja, su patyčiomis ir užgauliojimais susiduria labai daug mokyklinio amžiaus vaikų. Tėvams labai svarbu dar namuose pastebėti ženklus, kurie gali išduoti, kad vaikas susiduria su patyčiomis. Apie tai įspėja mokyklos vengimas, kartais išreiškiamas psichosomatiškai (skauda pilvą, negera būtent tuomet, kai reikia keliauti į mokyklą, nors aiškios ligos priežasties nėra), suprastėja nuotaika, didėja užsidarymas savyje ar atsiskyrimas. Taip pat galite pastebėti didėjantį atžalos irzlumą, pyktį, netgi agresiją.
Pastebėjus bent dalį šių išvardintų požymių – pirmas žingsnis galėtų būti atsargus pokalbis. „Nekaltinkite, nevertinkite, tiesiog išklausykite – leiskite vaikui ar paaugliui išsipasakoti, parodykite supratimą. Jei jis nenori kalbėtis konkrečiai su jumis – pasiūlykite pasikalbėti su kitu žmogumi, kuriuo jis pasitiki ar tiki, kad bus suprastas“, – tėvams rekomenduoja R. Vitienė.
Nemažai mažamečių bijo tapti „skundikais“ ir vėliau sulaukti dar daugiau užgauliojimų, tačiau čia vėlgi turėtų įžengti tėveliai. Reikėtų padėti vaikui atskirti, kas yra skundimas, o kas yra pagalbos prašymas ar informavimas apie vykstantį netinkamą elgesį – svarbu patikintini, kad sprendimus galima rasti, tačiau reikia ieškoti ir bandyti įvairius būdus.
Prisiminkite, kad jūs ne vieni
Vaistinių tinklo „Camelia“ generalinė direktorė Aušra Budrikienė sako, kad vaistinėse neretai tenka išgirsti apie tėvus, kurie užsisklendę savyje bando padėti savo vaikams, pamiršdami prašyti pagalbos, negirdėdami savo poreikių, kol patys ima kentėti nuo nerimo sutrikimų, susiduria su nusilpusiu imunitetu.
„Svarbu suprasti, kad gyvename didelėje bendruomenėje ir su sunkumais nebūtinai turime kovoti vieni. Raginame tėvus būti atvirais ir priimti pasiruošusiųjų padėti pagalbą. Tai gali tapti ir puikiu pavyzdžiu patiems vaikučiams, nes matydami jūsų atvirumą ir jie jausis užtikrinčiau savo aplinkoje.
Norėdami bent šiek tiek palengvinti žmonių su negalia ir jų artimųjų sunkumus, jau daugiau nei metus mūsų tinklo vaistinėse galima gauti lojalumo kortelę negalią turintiems žmonėms ir jų artimiesiems. Neretai įvairūs sveikatos sutrikimai tampa ne tik sunkiu emociniu išbandymu, sutrikdančiu net ir fizinę sveikatą, bet ir sukelia finansinių iššūkių“, – sako A. Budrikienė.
Psichologė R. Vitienė primena tėvams pasidomėti, ar mokykloje yra švietimo pagalbos specialistai, kurie padės mokytis kasdienių socialinių veiksmų (pasisveikinti, atsiprašyti, paklausti, paprašyti pagalbos). Taip pat, skirkite papildomą dėmesį vaiko adaptacijai: gali prireikti su vaiku atvykti ir pasivaikščioti mokyklos teritorijoje (jei ji baugina ar trikdo), esant poreikiui padėkite vaikui susipažinti su mokyklos pagalbos specialistais.
Negalią turinčius vaikus į mokyklą išleidžiantys tėvai turėtų prisiminti, kad jie nėra vieni. Tėvams svarbu bendrauti su mokytojais, socialiniais pedagogais, klasės draugų tėvais, kuriems taip pat svarbu pažinti jūsų atžalą, kad galėtų nestereotipiškai ir teisingai atsakyti į vaikams kylančius klausimus.
Šaltinis: Nyksciai
