Naujausi tyrimai rodo, kad dar prieš dešimtmetį laiko švaistymu ir tik pramoga laikyti vaizdo žaidimai tampa viena iš aplinkų, kurioje jauni žmonės mokosi spręsti problemas, valdyti emocijas ir priimti sprendimus. Ekspertai pažymi, kad žaidimai tampa saugia erdve klysti ir mokytis, tačiau ragina atkreipti dėmesį ir užtikrinti, jog lengvai gaunamas apdovanojimo ir malonumo jausmas neužgožtų realaus pasaulio.
Kanadiečių kilmės profesoriaus Alberto Banduros socialinio mokymosi teorija besiremianti psichologė Ugnė Juodytė akcentuoja, kad vaikai mokosi ne iš pamokymų, o stebėdami elgesį ir jo pasekmes. Tuo metu paauglystėje vaizdo turinio svarba dar labiau išauga, nes čia įsijungia tapatumo paieška. Žaidimai ir kitas vaizdinis turinys, kaip filmai bei serialai, pasiūlo atsakymus į klausimus, kurių vien tik su tėvais nebesinori aptarinėti: kas aš galiu būti, kas yra stiprybė.
„Žaidimai čia užima ypatingą vietą. Tinkami žaidimai lavina problemų sprendimą, reakciją, strateginį mąstymą, kartais ir bendradarbiavimo įgūdžius. Bėda ta, kad jie taip pat labai stipriai veikia dopamininę sistemą. Jei vaikas ar paauglys patiria, kad pasitenkinimas, sėkmė ir kontrolė yra daug lengviau pasiekiami virtualioje erdvėje nei realiame gyvenime, mokykla ir tėvų patarimai ima atrodyti beprasmiai“, – dėmesį ragina atkreipti psichologė.
Jai antrina ir lietuviškų vaizdo žaidimų bendrovės „Nordcurrent“ marketingo vadovė Ada Mockutė-Jaime, kuri pastebi, kad žaidimai jau kurį laiką yra ne tik laisvalaikio praleidimo priemonė. Neretai jie reikalauja strateginio mąstymo ir apgalvotų sprendimų.
„Žaidimai veikia ne tik kaip pramoga, bet ir kaip treniruotė realiam gyvenimui. Priklausomai nuo žanro, jie reikalauja greitos reakcijos, strateginio planavimo, gebėjimo dirbti komandoje, streso valdymo ar kitų įgūdžių, kurie bent iš dalies persikelia ir į kasdienes užduotis bei profesinę veiklą“, – sako A. Mockutė-Jaime.
2024 m. publikuota „American Psychological Association“ (APA) apžvalga pažymi, kad strateginiai ir bendradarbiavimu grįsti žaidimai siejami su geresniais kognityviniais gebėjimais, didesniu atsparumu nesėkmėms ir didesniu pasitikėjimu savimi sprendimų situacijose.
Saugi erdvė mokytis klysti
Šiuolaikiniuose žaidimuose žaidėjas nuolat turi rinktis: veikti greitai ar apgalvotai, dirbti vienam ar komandoje, prisiimti riziką ar jos vengti. 2024 m. „Oxford Internet Institute“ tyrimas rodo, kad jauni žmonės, reguliariai žaidžiantys strateginius ar komandinius žaidimus, dažniau pasižymi gebėjimu planuoti veiksmus ir numatyti pasekmes realiose situacijose. Tai ypač aktualu kartai, kuri auga pasaulyje, kur sprendimus reikia priimti greitai ir dažnai neturint visos informacijos.
Psichologai pabrėžia, kad žaidimuose sprendimų priėmimas yra nuolatinis procesas, o ne vienkartinis veiksmas. Kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes, kurios iš karto tampa matomos – tai lavina atsakomybės jausmą ir strateginį mąstymą.
Vienas svarbiausių žaidimų aspektų – galimybė klysti be ilgalaikių pasekmių. 2024 m. „Harvard Graduate School of Education“ tyrimas pabrėžia, kad mokymasis per bandymus ir klaidas skaitmeninėje aplinkoje stiprina vadinamąją „augimo mąstyseną“. Žaidimuose nesėkmė nėra stigmatizuojama – ji tampa proceso dalimi, skatinančia bandyti dar kartą ir ieškoti geresnių sprendimų.
„Tyrimuose akcentuojama, kad tai sukuria savotišką kontrastą su mus supančia aplinka, kur klaidos neretai vis dar suvokiamos kaip silpnumo ženklas. Žaidimų aplinka leidžia jaunam žmogui patirti, kad nesėkmė nėra pabaiga, o informacija, padedanti tobulėti“, – pažymi A. Mockutė-Jaime.
2024 m. APA ir „Nature Human Behaviour“ publikuoti tyrimai rodo, kad su žaidimais augę jauni žmonės dažniau pasižymi emociniu atsparumu ir greitesniu atsistatymu po nesėkmių. Kultine fraze tapęs „game over“ (liet. „žaidimo pabaiga“) tampa ne pralaimėjimu, o laikina būsena, po kurios seka naujas bandymas.
Žaidimai kaip treniruotė
Svarbu atkreipti dėmesį, kad žaidimai savaime nekuria lyderių. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, jog jie gali veikti kaip treniruoklis, padedantis ugdyti sprendimų priėmimo, atsakomybės, kantrybės ir emocinio atsparumo įgūdžius. Tai savybės, kurių dažnai pritrūksta realiame gyvenime – tiek jaunimui, tiek organizacijoms.
Psichologė U. Juodytė pabrėžia, kad pasitikėjimo savimi ugdymą stipriausiai veikia reali patirtis, kai pats žmogus įveikia užduotį. Itin svarbu, kad užduotys būtų nei per lengvos, nei per sunkios – ten, kur žmogus patiria optimalų diskomfortą, pasitikėjimas savimi ir auga.
„Labai įdomu tai, kad vaikai, kuriems leidžiama prisiimti kontroliuojamą riziką, pavyzdžiui, kūrybinėje erdvėje, turi stipresnį pasitikėjimą savimi ne tik vaikystėje, bet ir vėlesniuose gyvenimo etapuose“, – sako U. Juodytė.
Šaltinis: Nyksciai