Kalbininkai ir archeologai gali nemažai papasakoti apie išnykusias baltų tautas ir kalbas. Bet bendrauti šiomis kalbomis nebegalėsime. Kiekviena išnykusi kalba yra netektis pasauliui. Kiek kitaip yra su prūsų kalba. Nebėra narsiųjų prūsų, jų kalba nebeskamba Semboje, senajame Tvankstos uoste nebesisupa prūsų, kuršių, vikingų laivai. Tačiau prūsiškas žodis buvo užrašytas, ir tai yra tikras turtas kalbininkams, istorikams, archeologams, kultūros žmonėms ir tiems, kam svarbi vietos dvasia.
Kai kam prūsų kalba vis dar yra gyva – išsaugoti jos likučius stengiasi žmonės įvairiuose pasaulio kampeliuose. Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vadovė akademikė, prof. habil. dr. Grasilda Blažienė sako, kad prūsų kalba yra labai svarbi kalbos istorijai – baltistikai ir indoeuropeistikai bei taip pat svarbi mūsų tautos atminčiai.
„Iš pasaulio žemėlapio išnykstančios kalbos yra vienas liūdniausių pasaulio reiškinių. Kalbininkai negali išsaugoti kalbų, – jie tiria, fiksuoja, dokumentuoja, aiškina kalbos faktus, nustato archajiškus bruožus ir pokyčius. Per kalbą pajaučia jos dvasią. Man atrodo, kad prūsų vėlės tebesapnuoja prūsiškai, o mes, artimi jiems kalba ir pasaulėjauta, išlikome ir esame. Mes vis dar kalbame lietuviškai, ir kol kalba gyva, tol gyva ja kalbanti tauta. Prūsų kalba mus moko, kad istorija kartais būna negailestinga“, – sako profesorė G. Blažienė.
Grasilda Blažienė.
Kalba – praeities liudininkė Akademikė mano, kad išlikę prūsų kalbos fragmentai daug pasako apie šalies praeitį.
„Prūsų kalba paliko negausius rašto paminklus, kuriuose yra apie 1 700 žodžių. Anksčiausiai paliudyti tikriniai prūsiški žodžiai – asmenvardžiai ir vietovardžiai. Jie buvo surašyti vokiečių ordino dokumentuose, nes ordinas, užkariavęs ir germanizavęs prūsus, rūpinosi to krašto ūkine struktūra ir viską stropiai registravo. Mes iš tų ordino foliantų, raštų, iš istorijos dokumentų, o ypač iš rankraščių, juos studijuodami mokomės ir suvokiame, kad ta prūsų kalba buvo kur kas gyvybingesnė, negu mums atrodė. Žinoma, visa yra rašyta svetimkalbių, kitų kalbų raidėmis – lotyniškomis, senosios slavų kalbos, vokiškomis. Bet jeigu tų užrašymų nebūtų buvę, būtume praradę dar daugiau“, – kalbėjo G. Blažienė.
Pasaulio kalbininkai iš visų prieinamų šaltinių renka kalbos faktus, fiksuoja bendrinius ir tikrinius žodžius. Profesorė daugiausia tyrinėja XVII-XVIII a. prūsiškus asmenvardžius, bet randa ir bendrinių žodžių. Kaip svarbų pasiekimą pašnekovė išskyrė tai, kad laikui bėgant sukaupus žinių bagažą pavyksta kronikose ir kituose rankraštiniuose bei spausdintuose dokumentuose, istorijos šaltiniuose suvokti, ką autoriai norėjo ar galėjo pasakyti. Reikia gebėti skaityti tarp eilučių. G. Blažienės teigimu, prūsų kalba susijusi su visomis baltų kalbomis, taip pat ir su lietuvių bei latvių.
„Prūsų kalba iš tų kalbų, kurias mes apibrėžiame įvairiausiais žodžiais, kaip „likučių kalba“, kartais pavadinama nedidelės apimties korpuso kalba. Jos leksika ir morfologija yra paliudyta labai ribotai, ilgainiui ši kalba išsivystė į labai mišrią dėl intensyvių kalbų kontaktų. Mes prūsų kalbai įvardyti ieškome terminų, bet kalba išnyko ir numirė todėl, kad tauta, kalbėjusi ta kalba, buvo įtraukta į istorijos verpetą ir įmesta į giliausią duburį. Tačiau mes vis tiek ją tiriame, nes ji yra mūsų giminaitė. Prūsų kalba šiandien yra likusi mokslui“, – komentavo mokslininkė.
Iš prūsų pasiskolinome „butą“, „savaitę“, „stabą“, „vaidilą“ Klaipėdos universiteto prof. dr. Dalia Pakalniškienė sako, kad iš likusių šaltinių galima šiek tiek pažinti prūsų kalbą, gretinti ją su lietuvių ir latvių bei kitomis indoeuropiečių šeimos kalbomis. Su studentais skaitant prūsų katekizmus, žodynėlius po truputį ima ryškėti šios kalbos bruožai – vieni panašūs į lietuvių kalbos, kiti saviti, būdingi tik prūsų kalbai. Turime daug bendrų žodžių ir formų, tad visai nesunkiai galime perskaityti ir suprasti „Tawe nūsun, kas tu esi en dangun…“
„Prūsiškos dvasios yra likę Mažosios Lietuvos tarmėse, žodžiuose ir garsuose, pavyzdžiui, žodis „ušios“ reiškia šešios savaitės po gimdymo, paslaptingas ir pavojingas laikas gimdyvei ir kūdikiui (o žodžio prūsiškumą atpažįstame iš šeštojo Dievo įsakymo „usts, ušts“). Kone kasdien vartojame prūsiškus žodžius „butas“, „savaitė“, „stabas“, „vaidila“ ir „vaidilutė“. O atrodo tokie savi…“ – pasakoja D. Pakalniškienė.
Kalbininkai žino, jog prūsų kalba yra išlaikiusi senoviškiausią pavidalą iš trijų baltų kalbų. „Ir tai yra suprantama. Iš dalies dėl to, kad jos raida nutrūko. Jeigu prūsų kalba būtų gyva, ji būtų kitokia ir gal kai kurių senovinių ypatybių nebeliktų. Deja, ši kalba nutilo XVIII a.“, – sakė pašnekovė. Tačiau mokslui prūsų kalba daugiau nei du šimtmečius yra aktuali. Lyginamosios-istorinės indoeuropiečių kalbų studijos neapsieina be baltų kalbų. Paprastai įtraukiami lietuvių ir prūsų kalbų duomenys, nes latvių kalba yra šiek tiek inovatyvesnė, nors joje irgi esama senoviškų bruožų – garsų, žodžių, kurių neliko lietuvių kalboje.
Šiuolaikiniai žmonės ir prūsų kalba Šiandien vargiai kas galėtų save vadinti prūsu. Tačiau radosi idėjų atgaivinti prūsų kalbą. 1980 m. Vokietijoje buvo įkurta asociacija, tirianti prūsų praeitį. Jos nariai, išeiviai iš Rytprūsių, rašė eiles, parengė Naujosios prūsų kalbos gramatiką ir žodyną. 1988 m. bendrija „Prūsa“ buvo įkurta Lietuvoje. Bendrijos nariai pasiskelbė kurią kalbą baltų vidinei komunikacijai. Jie sukūrė naują gramatiką, parašė Atkurtosios prūsų kalbos žodyną. Tais pačiais metais panaši bendrija „Rasa“ susikūrė Latvijoje. D. Pakalniškienė žavisi šių bendruomenių darbais.
„Naujoji prūsų kalba, skirta bendrauti, ne tik tyrinėti paminklus, yra ir žaidimas, ir kūryba, ir mokslas drauge. Gramatika, žodynas, internetinis tinklalapis, mokymosi programėlė, vertimai į prūsų kalbą, pavyzdžiui, K. Donelaičio „Metų“, elektroniniai laiškai ir suvažiavimai prūsų kalba yra puiki veikla. Yra žmonių, kuriems tai įdomu, svarbu, kurie turi įvairių priežasčių jausti sentimentus ar net pareigą šiai kalbai, jos istorijai. Ne visi mokslininkai pritaria tokiems bandymams. Bet kodėl gi ne? Man visai patiktų“, – sakė kalbininkė. Pasak mokslininkės, šioms prūsų kalbos bendruomenėms priklauso įvairių tautybių žmonės iš viso pasaulio. Tokį judėjimą D. Pakalniškienė palygino su lotynų kalbos gaivinimu: seniai kuriamos internetinės svetainės, aktualizuojami papročiai, leidžiami šiuolaikiniai žodynai.
„Manau, kad tai prasmingi ir malonūs užsiėmimai. Jie teikia peno žmogaus mąstymui ir sielai“, – įsitikinusi D. Pakalniškienė. Profesorė G. Blažienė sakė, kad naujosios prūsų kalbos entuziastų veikloje nedalyvauja, tačiau bando gaivinti prūsų kalbą tyrinėdama autentiškus šaltinius.
„Negalima pasakyti žmonėms: „Nežaiskime su kalba.“ Kiekvienas elgiasi pagal savo išmanymą. Tačiau tikrai nesmerkiu nė vieno žmogaus, kuris vienokiu ar kitokiu būdu nori prisiminti galingos tautos praeitį. Aš nesu gretose tų, kurie bando ją atkurti, nes tiriu tai, kas išliko. Ir turiu skubėti, kad galėčiau palikti kuo didesnį palikimą naujų prūsų kalbos faktų. O vietovardžiai, tikriniai vardai ar apeliatyvai, kurie yra užfiksuoti Vokiečių ordino dokumentuose ir kituose rankraštiniuose šaltiniuose, yra tikri dalykai. Mano užduotis – kuo daugiau palikti mūsų mokslui. Žinoma, bandymas atkurti prūsų kalbą yra savotiškas žaidimas. Kartą buvau paprašyta į prūsų kalbą išversti sakinį „Prašau paduoti puodelį kavos“, tačiau aš negalėjau to padaryti. Manau, kad reikia elgtis labai atsakingai su tokiais mums šventais dalykais. XVI a. Simonas Grūnavas (Simon Grunau) savo kronikoje įrašė nedidelį skaičių prūsų kalbos žodžių, vadinasi, dar tais laikais visa tai buvo padaryta turint tikslą padėti svetimšaliams suprasti kalbą. Istorija yra nebaigta – net patys vokiečiai dažnai grįžta prie Grūnavo žodynėlio, ir mane pačią yra pasitelkę į pagalbą“, – mintimis pasidalijo akademikė G. Blažienė.
Straipsnis remiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą.
