Mano tėvas kilęs iš Biržų krašto, o seneliai ir tetos palaidoti Pabiržės kapinėse. Bent kartą per metus nuvažiuoju aplankyti šį kapą. Kelias veda pro didingą neogotikinę bažnyčią, šalia kurios – biustas inžinieriui ir kartografui Antanui Macijauskui, kuris palaidotas tose pačiose kapinėse.
Kaskart, būdamas šiame krašte, stabteliu prie šio biusto. Stabtelkime ir mes.
Macijauskas nebuvo knygnešys, bet padėjo tašką knygnešių epochai, Lietuvoje trukusiai 40 m. Kaip jam tai pavyko? 1900 m. Macijauskas išleidžia „Žemėlapį lietuviškai latviško krašto“ Sankt Peterburge.
Kadangi jame buvo lietuviški pavadinimai, išspausdinti lotyniškais rašmenimis, caro valdžios reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Vyriausiosias spaudos reikalų viršininkas įsakė šį žemėlapį konfiskuoti. Tai ir buvo padaryta.
Tiesa, beveik pusę 2000 egz. tiražo jau buvo spėta išplatinti. Tačiau Macijauskas nenusiminė. Pasamdęs rusų advokatą jis padavė viršininką į teismą.
Byla pasiekė aukščiausią instanciją – Senatą, kuriame buvo įrodyta, kad viršininko veiksmai buvo neteisėti. Dalykas tas, kad spaudos draudimas neturėjo teisinės galios, nes buvo vykdomas remiantis slaptais generalgubernatorių aplinkraščiais ir žodiniais caro paliepimais.
Tai galiausiai (1904 m.) pripažino pats caras, tiesa, jau kitas. Taip baigėsi spaudos draudimas dėka vieno drąsaus lietuvių inžinieriaus. Vis dėlto, jis buvo pakankamai išsilavinęs, kad suprastų imperijos teisines vingrybes.
Beje, Macijauskas buvo gimęs jau po spaudos draudimo (1874 m.) ir, tikėtina, buvo paragavęs ar net išugdytas uždrausto vaisiaus – lietuviškos spaudos.
Caro valdininkai siekė kelių tikslų. Pirma, tai buvo 1863 m. sukilimo malšintojo generalgubernatoriaus Muravjovo reakcija siekiant lietuvius atplėšti nuo jų partnerių maištingųjų lenkų buvusioje bendroje valstybėje – Abiejų tautų respublikoje.
Be to, tai buvo pirmas žingsnis rusinant lietuvius, kuriems bandyta įpiršti rusų partnerystę. Kitas siekis – sutelkti medijų, kurių svarbiausia tuo metu buvo spauda, monopolį savo rankose taip propaguojant imperijos idėjas.
Vis dėlto svarbiausias dalykas čia – kontroliuoti kiekvieną trobą, bet kada „disciplinuoti ir bausti“, anot Michelio Foucault.
Kitaip tariant, sudaryti tokias sąlygas, kad kiekvienas caro valdininkas galėtų ištarti Vinco Kudirkos satyros herojaus Vakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo žodžius: „Aš – paviečio dievas!“
Spaudos draudimas pakenkė ugdant ir šviečiant tautą. Neabejotinai dėl to Lietuvoje buvo gerokai daugiau beraščių nei kaimyniniuose kraštuose.
Vis dėlto, jis inicijavo knygnešių sąjūdį, kuris buvo neatsiejamas nuo tautinio atgimimo. Leidyba buvo sutelkta Mažojoje Lietuvoje, kurios žmonės lietuvininkai taip pat pasijuto lietuvių tautos dalimi.
Neatsitiktinai Jono Basanavičiaus „Aušra“ ir Vinco Kudirkos „Varpas“ buvo leisti čia spaudos draudimo metu. Per tuos keturiasdešimt metų lietuvių raštija patyrė tikrą evoliuciją nuo išimtinai religinės lektūros iki grožinės literatūros.
Maža to, knygnešystė – tai pilietinio nepaklusnumo sąjūdis, vertęs priešintis primestam režimui aktyviau (gabenant knygas) ar pasyviau (jas skaitant).
Nors iš pradžių kai kurie inteligentai buvo linkę bendradarbiauti su caro valdžia vardan tautos lavinimo, graždanka parašytų knygų boikotas ar net naikinimas tapo įprastu dalyku.
Taigi valdininkų represijos ne tik nepasiekė režimo tikslų, bet ir leido sutelkti tautą, vedamą iškilių inteligentų, priešintis režimui ir siekti savo valstybės atkūrimo.
Čia norėčiau atkreipti dar į vieną knygnešystės aspektą, būtent į ekonominį interesą. Nors iškiliausi knygnešiai vadovavosi patriotiniais motyvais, tūkstančiai jų užsiėmė šia kontrabanda, siekdami užsidirbti pragyvenimui.
Tai buvo įmanoma tik todėl, kad Lietuvoje, ypač Kauno ir Suvalkų gubernijose, buvo didelė paklausa lietuviškoms knygoms.
Atkreiptinas dėmesys, kad ekonominės veiklos laisvė, įveikiant dirbtines kliūtis (draudimus ar muitus) neatsiejama nuo žodžio laisvės ir demokratinių tendencijų.
Beje, spaudos draudimo panaikinimas sutapo su Rusijos ir Japonijos karu, kuriame Rusija patyrė pralaimėjimą, bet tai stebėtinu būdu prisidėjo prie imperijos žmonių laisvėjimo.
Galiausiai krenta į akis tai, kaip lengvai knygnešiai įveikdavo sienas tarp valstybių. Galime kalbėti apie įvairiausių sienų įveikimą, pvz., savo mąstymo ar apskritai galimybių ribų. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė – taip pat tautos apribojimų įveika.
Šiandien knygnešystės sąjūdis atliepia kovą už žodžio laisvę, kuri neatsiejama nuo atsakomybės ir įsipareigojimo kalbant ar rašant. Drauge tai – svarbus demokratijos, už kurią nuolat turime kovoti, aspektas.
Turime išlikti budrūs ne tik todėl, kad medijų vandenyse susiduriame su dezinformacija ir propaganda, bet ir todėl, kad dažnai kova prieš kažkokią ideologiją grasina sunaikinti žodžio laisvę įvedant cenzūrą.
Knygnešystė mums primena ir tai, kad su motinos pienu įsipareigojame puoselėti gimtąjį žodį, skaitydami ar rašydami. Perfrazuojant medijų tyrinėtoją Marshalą McLuhaną, knygos – karšta medija lyginant su televizija, kuri esanti vėsi.
Skaitydami ir juo labiau rašydami mes nesutinkame, diskutuojame ir formuluojame savo mintis. Juo labiau tai pasakytina apie publicistiką, kuri taip ugdo mūsų pilietiškumą.
Esame piliečiai tiek, kiek laisvai ginčijamės ieškodami sutarimo, o ne paklusdami direktyvoms. Maža to, knygos padeda pakilti virš tikrovės, patirti katarsį, anot Aristotelio. Tik apimti šios pakilios būsenos galime įveikti tikrovės sienas.
