Mirė poetas, Anykščių literatų klubo „Marčiupys” narys, klubo narių poezijos knygų rengėjas ir leidėjas Algirdas Ražinskas.
A. Ražinskas išleido savo eilėraščių knygas:
1999 m. – „Vilkmergė” (iliustravo Loreta Uzdratė), „Baltas vakaras”.
2001 m. – „Vystančio žiedo viltis” (iliustravo L. Uzdraitė).
2002 m. – „Vėjavartos” (iliustravo L. Uzdraitė).
2004 m. – „Sausledis” (iliustravo L. Uzdraitė).
2014 m. – „Saulėkalnis” (eilėraščiai, esė; dailininkė L. Uzdraitė).
2019 m. – „Kasandra : įrašai be datų” (eilėraščiai, esė).
Svėdasų krašto patriotų svetainėje Algirdas Ražinskas apie save rašė:
„Pokaryje, 1945 metų pavasarį, palikę sodžiuje savo namus, vienu vežimu tėveliai atidardėjo į Ukmergę, gelbėdami karo metu priglaustus našlaičius iš Peterburgo apylinkių nuo sunaikinimo. Beje, jie tiems našlaičiams ne tik išsaugojo gyvybę, bet surado giminėje žmonių, kurie juos priglaudė, aišku, kaime, nes mes patys glaudėmės „ant kampo“ Žuvų gatvėje.
Pasirengimas pirmajai Komunijai vyko slaptai, nes jau lankiau mokyklą, gerosios tetulės davatkėlės paslapčia mokė mus bažnyčioje. Poterius jau buvo išmokiusi mama. Galime suprasti kokie tai buvo „mokslai“. Aišku savaime, aš tikėjau tuo, ką buvau išmokęs, dargi didžiavausi, nestojau nei į spaliukus, nei į pionierius, nors primigtinai vertė tai daryti, aišku, nei į komjaunimą, atsikirsdavau, jog nesubrendęs tam, esu padauža ir nenuorama.
Lemtis pasielgė kitaip. Baigęs devintą klasę, vasarą dirbau kelių valdybos akmenskaldėje, kraudavome į automašinas suskaldytus akmenis, bet dažniausia dirbdavau prie pačios akmenų skaldymo mašinos, kuri trupindavo akmenis į skaldą. Grįžęs po darbo į namus, radau mokyklos direktoriaus raštelį, jis mane kvietė ateiti pas jį į namus.
Nuėjau. „Žinai, – sako jis, – tu pareigingas, aktyvus sportininkas, užklasinės veiklos daugelio būrelių narys, mokaisi neblogai, tai tave išrinkome mokyklos komjaunimo sekretoriumi“. Bet aš juk esu ne komjaunuolis! Jis iš nuostabos išsižiojo. Sau burbėjo panosėje: „Ką dabar daryti, juk pranešėme į rajono komjaunimo komitetą, o jis patvirtino tave…“ Pašnekėjom vyriškai, sutvarkė priėmimo dokumentus, man tereikėjo atnešti tik savo nuotrauką, ir aš jau komjaunuolis, ir dar ne eilinis, bet mokyklos komjaunimo komiteto sekretorius. Iš nuostabos išsižioję komiteto nariai lingavo galvomis, aš tylėjau, tylėjo ir mokyklos direktorius. Toks jau vyriškas susitarimas.
Vienuoliktą klasę baigiau be jokių įsipareigojimų. Įteikdamas mokyklos baigimo atestatą direktorius šyptelėjo: „Nesugriuvo nei tavo bažnyčia, nei tavo tikėjimas, sotus buvo ir komjaunimas. Ačiū tau, vyras esi, išlaikei paslaptį,“ – ir stipriai spūstelėjo dešinę.
Nejaukiai jaučiausi tuos metus, buvau lyg koks dviveidis, kaip koks kirminas griaužė sąžinė. Neišsipasakojau ir kunigėliui, taip ir likau su savo nuodėme. Ligi šiolei…”
Algirdas
Šaltinis: Nyksciai
