Kartą matematikos mokytoja iš Minesotos davė mokiniams tokią užduotį: sudaryti klasės sąrašą, pagalvoti, kas labiausiai patinka kiekviename iš klasiokų, ir parašyti šią savybę prieš jo pavardę. Pamokos pabaigoje ji surinko sąrašus.
Tai vyko penktadienį. Savaitgalį ji susumavo rezultatus ir pirmadienį išdalino kiekvienam mokiniui lapelį, kuriame išvardijo visus gerus dalykus, kuriuos jame pastebėjo klasiokai.
Vaikai skaitė ir tai šen, tai ten vis pasigirsdavo šnabždesys: „Negi visa tai apie mane? Aš ir nežinojau, kad mane taip myli.“ Jie neaptarinėjo rezultatų klasėje, bet mokytoja žinojo – tikslas pasiektas. Mokiniai patikėjo savimi.
Po kelerių metų vienas tų vaikų žuvo Vietname. Jo laidotuvės vyko gimtinėje, Minesotoje. Visi draugai, buvę klasiokai ir mokytojai susirinko su juo atsisveikinti. Per laidotuves jo tėvas priėjo prie matematikos mokytojos ir pasakė:
– Aš noriu jums kai ką parodyti, – ir išsitraukė iš piniginės sulankstytą sulamdytą popieriaus lapą. Matėsi, kad jį daug kartų skaitė. – Tai rado tarp mano sūnaus daiktų. Jis niekada su juo nesiskyrė. Ar atpažįstate?
Jis ištiesė jai lapą. Tai buvo jo sūnaus teigiamų savybių, kurias pastebėjo jo klasiokai, sąrašas.
– Labai jums ačiū, – pasakė motina. – Mūsų sūnus tai labai brangino.
Ir čia nutiko nuostabus dalykas: jo klasiokai vienas paskui kitą pradėjo traukti tokius pat lapelius. Daugelis nuolat nešiojosi juos savo piniginėje. Kažkas netgi saugojo savo nuotraukų albume. Vienas jų pasakė:
– Visi išsaugojome šiuos sąrašus. Negi galima tai išmesti?
Iš Gary Chapman ir Ross Campbell knygos
