Praėjo vieneri metai nuo tada, kai Europą pradėjo siaubti Sars-Cov-2 virusas ir jo sukeliama Covid-19 liga, privertusi užsidaryti valstybes, apriboti gyventojų mobilumą bei ekonominę veiklą. Per šiuos metus Lietuva tapo lydere dviejuose reitinguose – viename, kuris džiugina, ir kitame – kuris itin liūdina.
Jau ketvirtą mėnesį Lietuvai gyvenant antrojo karantino režimu daugelis gyventojų ir verslininkų vis garsiau reikalauja jo pabaigos ir grįžimo prie įprasto gyvenimo. Įprasto gyvenimo, kurio per pastaruosius metus daugeliu aspektų nepatyrėme.
Ekonomikos nuosmukis – vienas mažiausių ES
Lietuvos BVP 2020 m. susitraukė vos 0,9 procento, palyginimui – visos euro zonos BVP krito beveik 7 proc. Užimtumas šalyje sumažėjo mažiau nei 2 proc., o daug didesnis nedarbo lygio šuolis buvo šiek tiek butaforinis – užimtumo tarnyboje aktyviai registravosi iš emigracijos grįžę bei iki tol šešėlyje dirbę arba iš viso niekur nedirbę asmenys.
Apie nepakirstą daugelio gyventojų ir įmonių būklę signalizuoja ir indėlių statistika – gyventojų indėliai per metus išaugo net penktadaliu, o įmonių daugiau nei 40 proc. Iš dalies prie tokio indėlių augimo šuolio prisidėjo valstybės parama, bet labiausiai – pajamų augimas ir ribotos galimybės tuos pinigus išleisti.
Ekonominės tendencijos visai nesuprastėjo ir antrosios pandemijos bangos bei antrojo karantino metu. Šių metų sausio mėnesį Lietuvos apdirbamosios gamybos apimtys (išskyrus naftos produktus) buvo net 16 proc. didesnės nei prieš metus. Eksporto užsakymai toliau didėjo, o pramonės pasitikėjimo rodiklis artėjo prie rekordinių aukštumų.
Gyventojų lūkesčiai šių metų pradžioje viršijo ilgalaikį istorinį vidurkį, daugelis gyventojų teigiamai vertino savo asmenines finansines perspektyvas.
Žinoma, agreguota statistika slepia labiausiai tiesiogiai nuo pandemijos ir karantino nukentėjusių verslų bei gyventojų praradimus ir finansines problemas. Tačiau pažeistieji verslo sektoriai sudaro mažiau nei dešimtadalį ekonomikos, todėl diskutuoti reikia apie tiesioginę paramą jiems, o ne apie nacionalinę ekonominę krizę, kuria nekvepia net ir užsitęsus antrajam karantinui.
Pagal perviršines mirtis – Lietuva tarp lyderių
Deja, geros naujienos ekonomikos fronte turėjo savo kainą. ES statistikos tarnybos „Eurostat” duomenimis, praėjusių metų gruodžio mėnesį Lietuva buvo antroje vietoje visoje Europos Sąjungoje pagal mirčių perviršį. Lietuvoje mirusiųjų asmenų skaičius net 77,5 proc. viršijo 2016-2019 m. laikotarpio vidurkį. Tūkstančių mirčių negalime nurašyti kaip atsitiktinumo, kurio nebuvo galima išvengti.
Daugėja ženklų, kad pastarosiomis savaitėmis stebėtas spartus progresas, kai naujai užsikrėtusių asmenų skaičius mažėjo, išsikvėpė. Galbūt prie to prisidėjo ir kai kurių ekonominių veiklų išlaisvinimas, o gal tiesiog gyventojų nuovargis ir noras artimiau bendrauti.
Bet kuriuo atveju, kitų šalių patirtis ir praktika rodo, kad skubėjimas ir nenoras aukoti kai kurių ekonominių rodiklių veda prie pakartotinių pandemijos bangų ir dar didesnių ekonominių bei humanitarinių nuostolių.
Kada pabaigti tą karantiną?
Stebint teigiamas ekonomikos tendencijas ir nesuvaldytas perviršines mirtis bei vėl paspartėjusį viruso plitimą būtų neatsakinga raginti kuo greičiau baigti karantiną. Vis tik reikia pripažinti, kad dideli ir ilgai besitęsiantys suvaržymai atsiliepia ne tik ekonomikai (dėl to, kaip matome, nerimauti reikia mažiausiai), bet ir gyventojų psichinei sveikatai ir, pavyzdžių, moksleivių pasiekimams.
Nors visa ES pagal skiepijimo greitį labai atsilieka nuo lyderių, kaip Izraelis ar JAV, pastarieji nauji susitarimai dėl papildomų skiepų dozių greičiausiai paspartins šį procesą. Iki vasaros pabaigos visa ES planuoja paskiepyti apie 75 proc. gyventojų, o Lietuva, pagal paskiepytų asmenų skaičių, šiuo metu yra tarp pirmaujančiųjų valstybių ES.
Tačiau vasaros pabaigos vienatvėje ir izoliacijoje, tikėtina, laukti nereikės. Stebint gyventojų skiepijimo progresą bei planus, galima numatyti, kada karantino sukeliamos problemos bus didesnės nei atnešama nauda.
Masinis imunitetas nėra diskretus dvinaris kintamasis – prie jo artėjama nuosaikiai ir kažkuriuo metu karantino kaštai tampa jau didesni už jo naudą. Akivaizdu, kad laukti daugumos visuomenės paskiepijimo nereikia, užtenka, kad nuo ligos bus apsaugoti vyriausieji, sergantys, kiti labiausiai pažeidžiami bei kovos su virusu fronto linijose dirbantys gyventojai.
To neužteks, kad viruso plitimui būtų užkirstas kelias, tačiau tikėtina, kad jau po mėnesio bus minimizuota rizika matyti mirčių perteklių ir perkrautą sveikatos apsaugos sistemą. Žinoma, artėjant prie horizonte aiškiai matomos izoliacijos ir suvaržymų metų pabaigos, niekur negali dingti ir asmeninė atsakomybė bei individualios pastangos minimizuoti viruso plitimą.
