2023 m. liepos pabaigoje Poeto Jono Aisčio klubo „Katarsis“ prezidentė Karolina Povilaitienė ir klubo nariai lankėsi Kauno Pažaislio kazimeriečių vienuolyne. Čia susitiko su Generaline vyresniąja – ses. Silvija Jelena Matačiūnaite, aplankė kuklias vienuolių kapinaites, uždegė žvakes. Sesuo Silvija parodė vienuolyno muziejų, pasakojo vienuolyno istoriją. Ilgai derinto susitikimo su Generaline vyresniąja tikslas – daugiau sužinoti apie dvi vienuoles – poeto Jono Aisčio seseris.
Jono Aisčio seserys kazimerietės: S.M. Jeremija Mikalina Aleksandravičiūtė (1920-2010) ir S.M. Laurencija Eleonora Aleksandravičiūtė (1917-2013) palaidotos čia pat, Pažaislio kapinaitėse. Jos abi – jauniausios Jono Aisčio seserys. Su giminėmis palaikė gražius santykius, dalyvaudavo visuose Jono Aisčio klubo „Katarsis“ susitikimuose.
Jonas Aistis knygoje „Apie laiką ir žmones, išleistoje Čikagoje 1954 metais, rašė: „Visa, kas negrįžtamai pasitraukia – laikas ir žmonės – nusidažo ypatingomis spalvomis. Kai pamanau apie laiką, man gaila jo, ir gaila ne dėl to, kad jisai nebegrįš, bet kad aš jojo, rodos, nemačiau. Kai prisimenu žmones – jųjų daugio jau nėra, – jaučiuosi kaltas, kad nemokėjau jų tinkamai pažinti ir įvertinti…“ Jis visą gyvenimą artimai draugavo su abiem savo sesėmis vienuolėmis, sėmėsi iš jų dvasinės stiprybės, susirašinėjo. Yra išlikę visi jo rašyti laiškai (juos surinko Vytautas Kubilius, padedant poeto žmonai Aldonai Aistienei).
Laiškai trisdešimt metų nematytai seseriai Mikalinai – jų daug. Juose sukaupta daug šilumos, dienoraštinių apmąstymų, švelnumo, šviesios gyvenimo išminties. Kokios emocijos bangos reikia ir kokios sugrudusios širdies, kad savo mažajai seseriai rašytų: „O dabar palenk savo suvargusią galvą, aš ją paglostysiu“ (Jonas Aistis. LAIŠKAI 1929–1973. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – 831. P. 503).
Seseriai Mikalinai skirtus laiškus, slėpdamasis nuo sovietinio saugumo, pasirašinėja dėdės Jono Rasiulevičiaus pavarde. Tik paskutiniame laiške (keli mėnesiai prieš mirtį) nusiima kaukę. Jei remtumėmės estetiniu požiūriu, galėtume sakyti, kad J. Aistis išlaiko ankstyvoje lyrikoje sukurtą kaukėto kalbančiojo figūrą, kad jo rašymuose tikrumas visada maskuojamas kauke. Bet šiuo atveju asmenybės susidvejinimas ypač skaudus.
Karolina Povilaitienė, Jono Aisčio sesers vaikaitė:
Iš prisiminimų. „Labiausiai pasisekė jauniausioms Jono Aisčio seserims, kurios gimė tokiu laiku, kai turėjo galimybę rinktis savo gyvenimo kelią pagal dvasinį pašaukimą. Nors tarybų valdžia atėmė joms galimybę gyventi kaip seserims kazimierietėms Pažaislio vienuolyne, bet ir už vienuolyno sienų jų pasirinkimas nepasikeitė.
Gyvenant vienuolyne, kazimieriečių regula buvo gana griežta. Bet kai vienuolynas buvo panaikintas jų bendruomenei teko išsiskirstyti įvairiose vietose, tačiau priimant kokį nors nekasdienį sprendimą, vienuolės vis tiek turėdavo atsiklausti vyresniosios.
Nebūdamos pasislėpę už vienuolyno sienų jos buvo labiau prieinamos mums pasauliečiams. Jono Aisčio seserys nors ir pasirinko tą patį tarnystės kelią, bet buvo labai skirtingų charakterių .
Jauniausioji Mikalina – sesuo Jeremija buvo tarsi dvasios dvynė savo poeto brolio, nors tarp jų buvo šešiolikos metų skirtumas. Todėl susirašinėdama su juo palaikė , meldėsi ir išgyveno visas bėdas kartu su juo.
Vyresnioji Eleonora – sesuo Laurencija – buvo daug griežtesnė, tvirtesnė ir drąsesnė. Todėl ji atliko tarsi ryšininko vaidmenį giminėje, nešiodama brolio laiškus savo mažytėje rankinėje , giminėms paskaityti, kartais tai būdavo iškarpos iš Amerikoje spausdintų laikraščių arba kita draudžiama literatūra. Bet ji taip pat buvo ir didžiausia giminės vienytoja bei dvasinio giminės gyvenimo sergėtoja.
Mano tėvai daugiausia su ja ir bendravo, nes dažnai tėčiui atnešdavo, ką nors pataisyti iš savo smulkių senovinių daiktų, su mama turėdavo ką prisiminti apie Pažaislio vienuolyną, nes mano mama mokėsi Pažaislio vienuolyno pradinėje mokykloje taip pat patarnavo bažnyčioje švenčių metu, šventinant vienuoles teko laikyti jų abitus. Išliko mamytės pirmosios komunijos Pažaislyje nuotraukos.
Vienuolės Eleonoros rūpesčiu ir mano sūnus Giedrius buvo supažindintas su tikėjimo tiesomis, Petrašiūnuose gyvenanti vienuolė Vandutė paruošė jį pirmai komunijai ir visą gyvenimą meldėsi, kad mano sūnus pasirinktų dvasininko kelią. Pašaukimo mano sūnus neišgirdo, bet gilus tikėjimas jam išliko visą jo trumpą gyvenimą.
Vienuolių maldos ir pastangos nenuėjo veltui – kunigu tapo Vidas Bernardas Sajeta, tai jų sesers Anastasijos Dvareckienės vaikaitis, Jono Aisčio dukterėčios Jadvygos Trakimienės sūnus. Jo kelias į dvasininkus buvo sunkus, bet mes visi giminėje labai juo džiaugiamės ir didžiuojamės.
Mes su sūnumi Giedriumi dalyvavome kunigo Vido Bernardo kunigystės šventimuose, kur vienuolė Eleonora, žinodama, kad mano sūnus yra ir Jo eminencijos vyskupo Eugenijaus Bartulio giminaitis (močiutės Bronės Povilaitienės) pusbrolis, pasinaudojus proga, sumanė mus jam pristatyti. Mano sūnus, nors ir nepasuko dvasininko keliu, bet labai žavėjosi ir gerbė kunigą Vidą Bernardą Sajetą. Todėl visuose svarbiausiuose jo gyvenimo įvykiuose norėjo šio kunigo palaiminimo …priimant santuokos sakramentą, dukrų krikštą ir iki trumpo gyvenimo pabaigos….
Taip jau nutinka, kad man kartais tenka išgirsti tokias gilumines žmonių mintis, kurios ilgam nepasimiršta. Negaliu pasakyti, ką iš giminės laidojome Rumšiškių kapinėse, bet nešant gėles greta vienuolės Mikalinos ji pasidalino savo noru, kad mirus vietoj gėlių būtų daug žvakių ir laikoma daug mišių. Todėl jai mirus neapleido mintis, kaip išpildyti jos išsakytą norą. Sugalvojau, kad mirties metinėms paminėti, būtų gerai, kad kunigas atlaikytų mišias Rumšiškių bažnyčioje ir suorganizuoti iškilmingus paminėjimo pietus. Padedant Jono Aisčio sūnėnui Justinui Aleksandravičiui viskas pavyko. Atliepė didelis giminių būrys.
Sudalyvavo ir sesuo vienuolė Eleonora, taip pat Mikalinos kolegė ir vienuolė, iš to laiko, kai abi dirbo vaikų darželyje. Ji papasakojo, kad Mikalina turėjo ypatingą talentą susikalbėjimo su vaikais jos švelnaus balso visada vaikai išklausydavo ir susidėdavo patys savo žaisliukus. Kai lankėme vienuolę Eleonorą vienuoliams skirtuose namuose Panemunėje – nes ten buvo daug geresnės sąlygos silpnos sveikatos žmogui nei vienuolyne, ji pasiteiravusi: kaip gyvena mano mama? Atsidususi ištarė tokius žodžius: ,,gal man jau pakaks..“ Nereikėjo paaiškinimų supratau, kad gyvą ją matau paskutinį kartą.
Dar vienas prisiminimas: jį visą laiką užmiršdavau.. Bet, manau, tai būtų svarbu – kiek prasti žmogeliai žino apie Joną Aistį? 2000 metais, kuomet J.Aisčio palaikai iškilmingai buvo atvežti perlaidojimui į Rumšiškių kapines, pasitinkantys būriavosi prie seniūnijos pastato ir ant laiptų aikštelės. Tuomet ir išgirdau komentarą iš vienos senyvos vietinės moteriškės: „Toks paprastas žmogelis, regis, buvo, o va kaip iškilmingai jį čia perlaidoti ketina…“
Paskutiniais metais S.M. Jeremija Mikalina Aleksandravičiūtė gyveno Pušų gatvėje Panemunėje (Kaunas), dirbo vaikų darželyje. SM. Laurencija Eleonora Aleksandravičiūtė gyveno kitapus Nemuno, dirbo siuvykloje. Ilgus metus jos gyveno Kauno senamiestyje, netoli Katedros. Sesuo Silvija pažadėjo surinkti prisiminimus ir nuotraukas apie Jono Aisčio seseris – taigi gausime daug vertingos istorinės medžiagos.
Dar keli žodžiai apie kazimerietes. Kazimierietės, Šv. Kazimiero seserų kongregacija (lot. Congregatio Sororum s. Casimiri, SSC), katalikių moterų vienuolija (pirmoji lietuvių). Diecezinių teisių. Vadovaujasi savo konstitucija. Tikslas – vaikų ir jaunimo auklėjimas, evangelizacija ir socialinis darbas. Abitas – juoda tunika ir nuometas (su baltu pamušalu), baltas antkrūtinis. Herbas – kardas ir lelija karališkoje karūnoje. Dirba ligoninėse, mokyklose, prieglaudose.
Kongregaciją 1907 metais Scrantone įkūrė M. K. Kaupaitė (1913–40 kongregacijos generalinė vyresnioji) ir A. Staniukynas. 1908 veikė Mount Carmelyje, nuo 1909 – Čikagoje (nuo 1911 čia kongregacijos centras) ir kituose Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. 1937 įsteigė misiją Meksikoje, 1941 – Argentinoje. 1928 kongregacijos centriniuose namuose Čikagoje įkurta kazimieriečių lietuviška biblioteka ir Lietuvių kultūros muziejus. Bibliotekos pagrindą sudaro A. Staniukyno ir M. K. Kaupaitės padovanoti rinkiniai (daugiausia Lietuvoje iki sovietų okupacijos išleisti leidiniai), saugoma apie 2000 pavadinimų knygų (daug lietuvių rašytojų kūrinių) ir periodikos leidinių (nuo 1974 biblioteką kuruoja sesuo Perpetua Gudavičius-Gudas).
Vyskupo P. Karevičiaus kvietimu kazimierietės 1920 atvyko į Lietuvą, įsikūrė Pažaislio vienuolyne, 1921 atidarė noviciatą, vėliau – vienuolynus Kaune (1923), Aukštojoje Panemunėje (1924), Petrašiūnuose (1930), Žemaičių Kalvarijoje (1930), Telšiuose (1932), Žemaičių Naumiestyje (1932), Vabalninke (1934), Linkuvoje (1935). 1934 metais arkivyskupas J. J. Skvireckas atskyrė Lietuvos kazimierietes nuo centro Jungtinėse Amerikos Valstijose, įsteigė atskirą Lietuvos šv. Kazimiero seserų kongregaciją (nuo 1938 m., šią reformą patvirtinus Vatikanui Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje veikia atskiros kazimieriečių kongregacijos).
1940 buvo 146 seserys. Dirbo pradinėse mokyklose, vaikų darželiuose, senelių globos namuose (veikė Pažaislio vienuolyne), siuvo liturginius drabužius. Pažaislyje 1921 m. iš valdžios perėmė pradinę mokyklą, 1923 m. įsteigė pensioną mergaitėms, 1930 Kaune – Šv. Kazimiero seserų kongregacijos gimnaziją (perėmė iš Saulės draugijos) ir pradinę mokyklą, 1936 Vabalninke ir 1937 Telšiuose – mergaičių amatų mokyklas. Kaune ir Pažaislyje 1923–36 įsteigė ir išlaikė keletą vaikų darželių ir pradinių mokyklų.
Sovietų okupacinė valdžia 1940 metais uždarė Pažaislio vienuolyną, gimnaziją, mokyklas ir darželius, 1948 metais – visus vienuolynus, 4 seseris ištrėmė į Sibirą. Kazimierietės slapta katekizavo vaikus ir suaugusiuosius, dirbo prie bažnyčių, 1985 metais subūrė maldos grupę Marijos vaikai. 1977–1992 metais dvi seserys apaštalavo Moldavijoje. 1978 metais atnaujino ryšius su Jungtinių Amerikos Valstijų kazimierietėmis. 1988 metais įkūrė misiją Estijoje. 1992 metais Pažaislio vienuolynas buvo grąžintas kazimierietėms; jis yra Lietuvos šv. Kazimiero kongregacijos centras. Veikia 2 vienuoliniai namai 2 Kaune, 1 – Vilniuje; yra 30 amžinųjų įžadų seserų, 1 novicija ir 1 kandidatė. Žymios seserys – Dievo tarnaitė M. K. Kaupaitė, skulptorė M. Šmulkštytė (1893–1975), dailininkė J. Grišiūtė (g. 1923).
Straipsnio autorė: Valentina Šereikienė, socialinių mokslų daktarė, rašytoja, vertėja, knygų „Jono Aisčio paslaptis“, „Tėvo Stanislovo saulė“, „Tėvas Stanislovas. Paskutinis pamokslas“, „“Tėvo Roko paslaptis“, „Gerontologijos pamokos pagal Tėvą Stanislovą“, „Tėvo Stanislovo ženklai“, „Ortopedijos amato raida Lietuvoje. Apybraižos ir atsiminimai“ ir kt. autorė.
2023 m. liepos pabaigoje Poeto Jono Aisčio klubo „Katarsis“ prezidentė Karolina Povilaitienė ir klubo nariai lankėsi Kauno Pažaislio kazimeriečių vienuolyne. Čia susitiko su Generaline vyresniąja – ses. Silvija Jelena Matačiūnaite, aplankė kuklias vienuolių kapinaites, uždegė žvakes. Sesuo Silvija parodė vienuolyno muziejų, pasakojo vienuolyno istoriją. Ilgai derinto susitikimo su Generaline vyresniąja tikslas – daugiau sužinoti apie dvi vienuoles – poeto Jono Aisčio seseris.
Jono Aisčio seserys kazimerietės: S.M. Jeremija Mikalina Aleksandravičiūtė (1920-2010) ir S.M. Laurencija Eleonora Aleksandravičiūtė (1917-2013) palaidotos čia pat, Pažaislio kapinaitėse. Jos abi – jauniausios Jono Aisčio seserys. Su giminėmis palaikė gražius santykius, dalyvaudavo visuose Jono Aisčio klubo „Katarsis“ susitikimuose.
Jonas Aistis knygoje „Apie laiką ir žmones, išleistoje Čikagoje 1954 metais, rašė: „Visa, kas negrįžtamai pasitraukia – laikas ir žmonės – nusidažo ypatingomis spalvomis. Kai pamanau apie laiką, man gaila jo, ir gaila ne dėl to, kad jisai nebegrįš, bet kad aš jojo, rodos, nemačiau. Kai prisimenu žmones – jųjų daugio jau nėra, – jaučiuosi kaltas, kad nemokėjau jų tinkamai pažinti ir įvertinti…“ Jis visą gyvenimą artimai draugavo su abiem savo sesėmis vienuolėmis, sėmėsi iš jų dvasinės stiprybės, susirašinėjo. Yra išlikę visi jo rašyti laiškai (juos surinko Vytautas Kubilius, padedant poeto žmonai Aldonai Aistienei).
Laiškai trisdešimt metų nematytai seseriai Mikalinai – jų daug. Juose sukaupta daug šilumos, dienoraštinių apmąstymų, švelnumo, šviesios gyvenimo išminties. Kokios emocijos bangos reikia ir kokios sugrudusios širdies, kad savo mažajai seseriai rašytų: „O dabar palenk savo suvargusią galvą, aš ją paglostysiu“ (Jonas Aistis. LAIŠKAI 1929–1973. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – 831. P. 503).
Seseriai Mikalinai skirtus laiškus, slėpdamasis nuo sovietinio saugumo, pasirašinėja dėdės Jono Rasiulevičiaus pavarde. Tik paskutiniame laiške (keli mėnesiai prieš mirtį) nusiima kaukę. Jei remtumėmės estetiniu požiūriu, galėtume sakyti, kad J. Aistis išlaiko ankstyvoje lyrikoje sukurtą kaukėto kalbančiojo figūrą, kad jo rašymuose tikrumas visada maskuojamas kauke. Bet šiuo atveju asmenybės susidvejinimas ypač skaudus.
Karolina Povilaitienė, Jono Aisčio sesers vaikaitė:
Iš prisiminimų. „Labiausiai pasisekė jauniausioms Jono Aisčio seserims, kurios gimė tokiu laiku, kai turėjo galimybę rinktis savo gyvenimo kelią pagal dvasinį pašaukimą. Nors tarybų valdžia atėmė joms galimybę gyventi kaip seserims kazimierietėms Pažaislio vienuolyne, bet ir už vienuolyno sienų jų pasirinkimas nepasikeitė.
Gyvenant vienuolyne, kazimieriečių regula buvo gana griežta. Bet kai vienuolynas buvo panaikintas jų bendruomenei teko išsiskirstyti įvairiose vietose, tačiau priimant kokį nors nekasdienį sprendimą, vienuolės vis tiek turėdavo atsiklausti vyresniosios.
Nebūdamos pasislėpę už vienuolyno sienų jos buvo labiau prieinamos mums pasauliečiams. Jono Aisčio seserys nors ir pasirinko tą patį tarnystės kelią, bet buvo labai skirtingų charakterių .
Jauniausioji Mikalina – sesuo Jeremija buvo tarsi dvasios dvynė savo poeto brolio, nors tarp jų buvo šešiolikos metų skirtumas. Todėl susirašinėdama su juo palaikė , meldėsi ir išgyveno visas bėdas kartu su juo.
Vyresnioji Eleonora – sesuo Laurencija – buvo daug griežtesnė, tvirtesnė ir drąsesnė. Todėl ji atliko tarsi ryšininko vaidmenį giminėje, nešiodama brolio laiškus savo mažytėje rankinėje , giminėms paskaityti, kartais tai būdavo iškarpos iš Amerikoje spausdintų laikraščių arba kita draudžiama literatūra. Bet ji taip pat buvo ir didžiausia giminės vienytoja bei dvasinio giminės gyvenimo sergėtoja.
Mano tėvai daugiausia su ja ir bendravo, nes dažnai tėčiui atnešdavo, ką nors pataisyti iš savo smulkių senovinių daiktų, su mama turėdavo ką prisiminti apie Pažaislio vienuolyną, nes mano mama mokėsi Pažaislio vienuolyno pradinėje mokykloje taip pat patarnavo bažnyčioje švenčių metu, šventinant vienuoles teko laikyti jų abitus. Išliko mamytės pirmosios komunijos Pažaislyje nuotraukos.
Vienuolės Eleonoros rūpesčiu ir mano sūnus Giedrius buvo supažindintas su tikėjimo tiesomis, Petrašiūnuose gyvenanti vienuolė Vandutė paruošė jį pirmai komunijai ir visą gyvenimą meldėsi, kad mano sūnus pasirinktų dvasininko kelią. Pašaukimo mano sūnus neišgirdo, bet gilus tikėjimas jam išliko visą jo trumpą gyvenimą.
Vienuolių maldos ir pastangos nenuėjo veltui – kunigu tapo Vidas Bernardas Sajeta, tai jų sesers Anastasijos Dvareckienės vaikaitis, Jono Aisčio dukterėčios Jadvygos Trakimienės sūnus. Jo kelias į dvasininkus buvo sunkus, bet mes visi giminėje labai juo džiaugiamės ir didžiuojamės.
Mes su sūnumi Giedriumi dalyvavome kunigo Vido Bernardo kunigystės šventimuose, kur vienuolė Eleonora, žinodama, kad mano sūnus yra ir Jo eminencijos vyskupo Eugenijaus Bartulio giminaitis (močiutės Bronės Povilaitienės) pusbrolis, pasinaudojus proga, sumanė mus jam pristatyti. Mano sūnus, nors ir nepasuko dvasininko keliu, bet labai žavėjosi ir gerbė kunigą Vidą Bernardą Sajetą. Todėl visuose svarbiausiuose jo gyvenimo įvykiuose norėjo šio kunigo palaiminimo …priimant santuokos sakramentą, dukrų krikštą ir iki trumpo gyvenimo pabaigos….
Taip jau nutinka, kad man kartais tenka išgirsti tokias gilumines žmonių mintis, kurios ilgam nepasimiršta. Negaliu pasakyti, ką iš giminės laidojome Rumšiškių kapinėse, bet nešant gėles greta vienuolės Mikalinos ji pasidalino savo noru, kad mirus vietoj gėlių būtų daug žvakių ir laikoma daug mišių. Todėl jai mirus neapleido mintis, kaip išpildyti jos išsakytą norą. Sugalvojau, kad mirties metinėms paminėti, būtų gerai, kad kunigas atlaikytų mišias Rumšiškių bažnyčioje ir suorganizuoti iškilmingus paminėjimo pietus. Padedant Jono Aisčio sūnėnui Justinui Aleksandravičiui viskas pavyko. Atliepė didelis giminių būrys.
Sudalyvavo ir sesuo vienuolė Eleonora, taip pat Mikalinos kolegė ir vienuolė, iš to laiko, kai abi dirbo vaikų darželyje. Ji papasakojo, kad Mikalina turėjo ypatingą talentą susikalbėjimo su vaikais jos švelnaus balso visada vaikai išklausydavo ir susidėdavo patys savo žaisliukus. Kai lankėme vienuolę Eleonorą vienuoliams skirtuose namuose Panemunėje – nes ten buvo daug geresnės sąlygos silpnos sveikatos žmogui nei vienuolyne, ji pasiteiravusi: kaip gyvena mano mama? Atsidususi ištarė tokius žodžius: ,,gal man jau pakaks..“ Nereikėjo paaiškinimų supratau, kad gyvą ją matau paskutinį kartą.
Dar vienas prisiminimas: jį visą laiką užmiršdavau.. Bet, manau, tai būtų svarbu – kiek prasti žmogeliai žino apie Joną Aistį? 2000 metais, kuomet J.Aisčio palaikai iškilmingai buvo atvežti perlaidojimui į Rumšiškių kapines, pasitinkantys būriavosi prie seniūnijos pastato ir ant laiptų aikštelės. Tuomet ir išgirdau komentarą iš vienos senyvos vietinės moteriškės: „Toks paprastas žmogelis, regis, buvo, o va kaip iškilmingai jį čia perlaidoti ketina…“
Paskutiniais metais S.M. Jeremija Mikalina Aleksandravičiūtė gyveno Pušų gatvėje Panemunėje (Kaunas), dirbo vaikų darželyje. SM. Laurencija Eleonora Aleksandravičiūtė gyveno kitapus Nemuno, dirbo siuvykloje. Ilgus metus jos gyveno Kauno senamiestyje, netoli Katedros. Sesuo Silvija pažadėjo surinkti prisiminimus ir nuotraukas apie Jono Aisčio seseris – taigi gausime daug vertingos istorinės medžiagos.
Dar keli žodžiai apie kazimerietes. Kazimierietės, Šv. Kazimiero seserų kongregacija (lot. Congregatio Sororum s. Casimiri, SSC), katalikių moterų vienuolija (pirmoji lietuvių). Diecezinių teisių. Vadovaujasi savo konstitucija. Tikslas – vaikų ir jaunimo auklėjimas, evangelizacija ir socialinis darbas. Abitas – juoda tunika ir nuometas (su baltu pamušalu), baltas antkrūtinis. Herbas – kardas ir lelija karališkoje karūnoje. Dirba ligoninėse, mokyklose, prieglaudose.
Kongregaciją 1907 metais Scrantone įkūrė M. K. Kaupaitė (1913–40 kongregacijos generalinė vyresnioji) ir A. Staniukynas. 1908 veikė Mount Carmelyje, nuo 1909 – Čikagoje (nuo 1911 čia kongregacijos centras) ir kituose Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. 1937 įsteigė misiją Meksikoje, 1941 – Argentinoje. 1928 kongregacijos centriniuose namuose Čikagoje įkurta kazimieriečių lietuviška biblioteka ir Lietuvių kultūros muziejus. Bibliotekos pagrindą sudaro A. Staniukyno ir M. K. Kaupaitės padovanoti rinkiniai (daugiausia Lietuvoje iki sovietų okupacijos išleisti leidiniai), saugoma apie 2000 pavadinimų knygų (daug lietuvių rašytojų kūrinių) ir periodikos leidinių (nuo 1974 biblioteką kuruoja sesuo Perpetua Gudavičius-Gudas).
Vyskupo P. Karevičiaus kvietimu kazimierietės 1920 atvyko į Lietuvą, įsikūrė Pažaislio vienuolyne, 1921 atidarė noviciatą, vėliau – vienuolynus Kaune (1923), Aukštojoje Panemunėje (1924), Petrašiūnuose (1930), Žemaičių Kalvarijoje (1930), Telšiuose (1932), Žemaičių Naumiestyje (1932), Vabalninke (1934), Linkuvoje (1935). 1934 metais arkivyskupas J. J. Skvireckas atskyrė Lietuvos kazimierietes nuo centro Jungtinėse Amerikos Valstijose, įsteigė atskirą Lietuvos šv. Kazimiero seserų kongregaciją (nuo 1938 m., šią reformą patvirtinus Vatikanui Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje veikia atskiros kazimieriečių kongregacijos).
1940 buvo 146 seserys. Dirbo pradinėse mokyklose, vaikų darželiuose, senelių globos namuose (veikė Pažaislio vienuolyne), siuvo liturginius drabužius. Pažaislyje 1921 m. iš valdžios perėmė pradinę mokyklą, 1923 m. įsteigė pensioną mergaitėms, 1930 Kaune – Šv. Kazimiero seserų kongregacijos gimnaziją (perėmė iš Saulės draugijos) ir pradinę mokyklą, 1936 Vabalninke ir 1937 Telšiuose – mergaičių amatų mokyklas. Kaune ir Pažaislyje 1923–36 įsteigė ir išlaikė keletą vaikų darželių ir pradinių mokyklų.
Sovietų okupacinė valdžia 1940 metais uždarė Pažaislio vienuolyną, gimnaziją, mokyklas ir darželius, 1948 metais – visus vienuolynus, 4 seseris ištrėmė į Sibirą. Kazimierietės slapta katekizavo vaikus ir suaugusiuosius, dirbo prie bažnyčių, 1985 metais subūrė maldos grupę Marijos vaikai. 1977–1992 metais dvi seserys apaštalavo Moldavijoje. 1978 metais atnaujino ryšius su Jungtinių Amerikos Valstijų kazimierietėmis. 1988 metais įkūrė misiją Estijoje. 1992 metais Pažaislio vienuolynas buvo grąžintas kazimierietėms; jis yra Lietuvos šv. Kazimiero kongregacijos centras. Veikia 2 vienuoliniai namai 2 Kaune, 1 – Vilniuje; yra 30 amžinųjų įžadų seserų, 1 novicija ir 1 kandidatė. Žymios seserys – Dievo tarnaitė M. K. Kaupaitė, skulptorė M. Šmulkštytė (1893–1975), dailininkė J. Grišiūtė (g. 1923).
Straipsnio autorė: Valentina Šereikienė, socialinių mokslų daktarė, rašytoja, vertėja, knygų „Jono Aisčio paslaptis“, „Tėvo Stanislovo saulė“, „Tėvas Stanislovas. Paskutinis pamokslas“, „“Tėvo Roko paslaptis“, „Gerontologijos pamokos pagal Tėvą Stanislovą“, „Tėvo Stanislovo ženklai“, „Ortopedijos amato raida Lietuvoje. Apybraižos ir atsiminimai“ ir kt. autorė.
