Festivalyje „Purpurinis vakaras“ paprastai vyksta ir valanda, skirta poezijai. Šį kartą Anykščių viešojoje bibliotekoje su skaitytojais susitiko poetė Erika Drungytė.
Tiesa, kad susitikimas vyko bibliotekoje, galime įvardinti tik sąlyginai, nes dėl karšto oro jis buvo perkeltas į lauką, tad poezija, klausimai ir dainos skambėjo po prie viešosios bibliotekos langais augančiais beržais, o susitikimo dalyvius iš kitos gatvės pusės prižiūrėjo pats Antanas Vienuolis. Susitikimą vedė leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas, dainavo Skuode gyvenanti bardė Živilė Mackevičiūtė, kuriai per festivalį buvo įteikta 12-oji Sauliaus Mykolaičio vardo premija.
J.Žitkauskas, pristatydamas E.Drungytę, kuri yra daugybės literatūrinių premijų, tarp jų ir Anykščių savivaldybės įsteigtos A.Baranausko, laureatė, priminė ir egzotiškesnius poetės titulus. Pasirodo ji yra pelniusi ir „Literatūrinės lapės“, ir „Maironio sodo varnos“ titulus. Be to, ji yra žurnalo „Nemunas“ redaktorė, 5 knygų autorė, mokslų daktarė ir t.t.
Anykštėnams E.Drungytė kalbėjo, kad nors ji miesto vaikas, tačiau vasaras praleisdavo gamtoje, pas senelius, ir tai suformavo jos pasaulėžiūrą. „Turėjome laimę išgyventi lėtą laiką, kai esi nepasiekiamas. Man taip patiko kaime, tai buvo tokia atgaiva, kad eidavau papildomai dirbti. Galėjai galėti žolėje su savo žąsiukais, viščiukais, būti tame bendrume. Man atrodo, kad apmąstymas būties, prasideda tuose dalykuose, kai tu stebi metų laikus, gamtos ženklus, mirtį, kuri čia pat gyvūno. Čia jis gyvas, čia jau ne. Kaime tas labai arti. Dabar mes labai bijome mirties, todėl daug gražinamės, neigiame senatvę, skiriame didžiulius pinigus grožio procedūroms ir man atrodo, kad tai yra mirties kultūra, o ne tai, kas vyksta kaime. Taigi, tokia gamta visada yra manyje“, – pasakojo E. Drungytė. Beje, turbūt neatsitiktinai gamtos pojūtis ją ir nuvedė į gamtą – į Anykščius ji atvyko iš Dzūkijoje esančios sodybos, kur dabar gyvena.
E.Drungytė yra viena iš nedaugelio poetų, kurie rašo patriotinėmis temomis. J.Žitkauskas, klausė, kas jai yra patriotizmas. E.Drungytė atsakė, kad visų pirma patriotizmas nėra „suanglėjimas“, „tarptautizmų“ vartojimas, lozungų skandavimas, raginimas persekioti kitaip manančius, kiršinimas ir t.t. Pasak poetės, patriotizmas reiškiasi paprastai – meile savo kalbai, gyvenimo būdui. Tiesa, poetė teigė, kad kelionė į Anykščius buvo liūdna, nes važiuodama matė daug gyvenamųjų vietų nuorodų. „O iš ties ten žmonių jau nėra, likę tik ženklai, bijau, kad mes matome šios vienos seniausių indouropiečių kalbų šakos saulėlydį“, – sakė E.Drungytė.
Anykštėnams ji perskaitė eilėraščių iš savo knygų, papasakojo apie senelį, kuris prenumeruodavo spaudą latvių kalba, todėl poetė daug dėmesio skyrė šiai giminingai tautai. E. Drungytė pasakojo ir apie tai, kaip tęsia anykštėno Antano Drilingos įsteigto žurnalo „Nemunas“ veiklą.
Susitikimas truko daugiau negu valanda, o po jo skaitytojai galėjo įsigyti poetės knygų ir pabendrauti tiek su ja, tiek su J.Žitkausku.
Linas Bitvinskas
Šaltinis: Nyksciai
