Dabar, kai tai prisimenu, vis dar krūpteliu ir žvilgčioju per petį. Ir jei apie tai, kas mums nutiko, būtų pasakojęs kažkas kitas, aš vargiai tuo būčiau patikėjęs.
Tad nenustebsiu, jei ir jūs perskaitę tuo nepatikėsite, nes tai vyko ne kokiais viduramžiais, o prieš kelias dienas Lietuvoje.
Tikėti ar ne – jūsų asmeninis reikalas, bet aš privalau papasakoti. Tad pradedu.
Tie, kuriems bent kartą teko vykti autostrados atkarpa Kaunas – Vilnius, manau, pastebėjo didžiulį statinį palei kelią, ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta: „Restoranas Karališka senoji Kibininė“.
Dažnai su Katiniene važinėdami į Vilnių matydavome ir mes jį, kol vieną dieną nusprendėme stabtelėti ir užsukti vidun bei paskanauti tų karališkų kibinų.
Kad interjeras karališkas, pritarsite ir jūs peržiūrėję nuotraukas, lieka išbandyti pačius karališkus kibinus.
Kadangi restorane, galinčiame sutalpinti kelias dešimtis svečių, be mūsų buvo tik dar keli svečiai, tai apėmė nejaukumo jausmas, lyg svečiuotumėmės kokio Drakulos pilyje, o pamaitinus mus nuves į pilies požemius, kur bus nuleistas kraujas.
Tokios viduramžių kankinimo detalės mano galvoje dar labiau išsiplėtojo po apsilankymo tualete… Įdomu, kokios detalės puošia moterų tualeto sienas?
Bet taip vadinamoje Drakulos pilyje baimę nugalėjo alkis, tad pradedame vartyti padavėjos mums atneštus meniu.
Tiek aš, tiek Katinienė nesame abejingi rūgštynių sriubai, tai pietus pradedame nuo jos.
Iškart noriu paminėti, kad padavėja sukosi gan greitai, tiek priimdama užsakymą, tiek pristatyma valgius ant mūsų stalo.
Tad neilgai laukus ant mūsų stalo jau garavo rūgštynių sriuba.
Žinoma, kad kiekvienas, užsukęs į restoraną, kuris skelbiasi esą „Restoranas Karališka senoji kibininė“, tikisi ir karališko maisto, ne tik interjero.
Rūgštynių sriuba – 2,50€
Bet jau makaluodamas šaukštu po rūgštynių sriubą supratau, kad karališka jos vadinti negalėsiu. Jai greičiau tiktų kitoks pavadinimas – varguolių džiaugsmas. Panašią sriubą blogiems kaimynams galite išvirti ir jūs namų sąlygomis. Tam reikia tik rūgštynių viršūnėles atskirti nuo kotelių. O iš kotelių, kuriuos reiktų mesti lauk arba sušerti tvarte gyvuliams, išvirti tą rūgštynių sriubą, po kurios kelių šaukštų kaimynai ims spjaudytis iš tos sriubos pakabintais rūgštynių stagarais.
Yra ir dar vienas būdas norint išvirti panašią šlykštynę. Naudoti pačias pigiausias konservuotas rūgštynes.
Kaip minėjau, padavėja kartu su virtuve sukosi greitai. Tai kelios minutės – ir ant mūsų stalo nugulė kibinai ir sultiniai.
Apie sultinius pasakysiu trumpai. Meniu skelbiama, kad jie natūralūs vištienos sultiniai. Suprask, skystyje buvo nuvirtos vištienos dalys, o visa tai paprieskoniavus gavosi sultinys. Aš asmeniškai, jei vyktų lažybos, daryčiau statymą ant to, kad tai garsių sultinių gamintojų mišiniai, užplikyti verdančiu vandeniu, ir dėl akių papuošti smulkintais krapais. O jei tai išties vištienos nuoviras, tai vištienos kiekis, lyginant su vandeniu, buvo apgailėtinas.
O suskilę ar įskilę indai ne tik kad netinka prie prabangaus restorano įvaizdžio, bet ir, tikinti prietaru, – pritraukia nelaimes. Tad virtuvės darbuotojai turėtų plačiau pramerkti akis prieš patiekiant maistą panašiose polėkštėse.
Įdomiausia buvo su kibinais. Kai padavėja atnešė juos ir paklausė, kam aštrus, mes su Katiniene susižvalgę abu vienu balsu pasakėme, kad aštraus mes neužsakėme.
Pasirodo, pas juos žodis „aštrus“ slypi po kitu žodžiu – pikantiškas.
Apie kibinus taip pat daug nerašysiu. Apibendrinsiu juos tik keliais sakiniais, nes asmeniškai aš tikėjausi jų karališkų arba bent arčiau tų naminių, kuriuos gaminame namie. Bet jie buvo kiek aukštesnio lygio nei tie, kuriuos perkame maisto prekių parduotuvėse, kulinarijos skyriuje.
Apie aštrumą, jei padavėja būtų neužsiminusi, tai to mažyčio aštresnių prieskonių skirtumo net nebūčiau sureikšminęs. Jam iki aštraus – kaip man iki tigro…
Savo nepasitenkinimą kibinais išsakiau ir padavėjai, paprašęs sąskaitos. Nepamiršau paminėti ir tragiškos rūgštynių sriubos.
Kadangi Katinienė sėdėjo veidu į barą, o aš nugara, iš jos besiplečiančių akių supratau, kad už mano nugaros vyksta kažkas baisaus. Ir tai sparčiai artėja link mūsų.
Atsisukęs per porą metrų nuo mūsų stalelio pastebėjau pora dvimetrinių, gerai įmitusių vyrukų. Iš baltų prijuosčių, nulaistytų krauju, supratau, kad jie virtuvėje greičiausiai atsakingi už mėsos žaliavos paruošimą.
Nepratarę nė žodžio tie vyrukai čiupo mane už parankių ir nuvilko į vyrų tualetą. Katinienė buvo tokiame šoke, kad nepratarus nė žodžio susmuko kėdėje.
Maskatuodamas kojomis tuos kelis metrus link tualeto bandžiau sau įžnybti, taip norėdamas save įtikinti, kad tai tik sapnas, ir kad aš tuoj prabusiu namie savo lovoje apsipylęs prakaitu po siaubingo sapno.
O tualete supratau, kad tai ne sapnas, ir tas virš durų kabantis vyriško pasididžiavimo apkaustas šiandieną yra skirtas man…
Reziumuoju. Į policiją nesikreipiau, nesinorėjo didelės pašaipos iš tyrėjų, kurie būtų bandę surašyti įvykio protokolą. Tad sėdome į automobilį ir išvykome atgal į Kauną, net nepasiekę Vilniaus.
Šį tekstą rašau jau namie, laukdamas kol Katinienė vienoje iš ūkinių prekių parduotuvių nupirks metalo pjūkliuką, kuris padės mane išlaivinti iš tų apkaustų.
Nors ir patyriau tokį didelį pažeminimą, tai manęs neįbaugino, ir bendrą vaizdelį bei maistą „Restorane Karališka senoji kibininė“ vertinu 3/5. Kibinai valgomi, bet iki karališkų jiems labai toli. Bet jei sustosite ir jų užkąsite karališkoje aplinkoje, nebandykite išsakyti panašios kritikos, kokią išsakiau aš… Apie galimas pasekmes aš jums jau nupasakojau…
P. S. Šis tekstas publikuojamas balandžio 1 dieną. Jame tiesa parašyta tik apie maistą ir interjerą, o fizinės bausmės – lakios Katiniškos vaizduotės pasekmės… Su balandžio 1-ąja visus.
Restoranas Karališka senoji kibininė
Logistikos g. 4, 21401 Sausiai