„Kai sužinojome, kad plauksime į Afriką, laivas “Liudas Gira„ buvo remontuojamas Talino laivų remonto įmonėje. Kadangi jame buvo žuvų apdirbimo cechas, kuriame jos būdavo apdorojamos ir garais, įguloje buvo ir kūrikų. Ateinu į katilinę ir nesuprantu, kas darosi. Kūrikai bando katilus užsimovę žiemines kepures, apsivilkę “pufaikėmis„. “Ruošiamės plaukti į Afriką, žiūrime, kaip mes tuos karščius ištversime„, – paaiškino jie. Juk apie Afriką tada niekas jokio supratimo neturėjo“, – pasakojo į tą įsimintiną reisą 1962-aisiais motoristu plaukęs Eugenijus Stankus. Plaukė ir filmuotojai DŽTŠ „Liudas Gira“ iš Klaipėdos išplaukė 1961 metų gruodžio vidury. Beje, gražiai atrodydavo laivo pasiruošimas išplaukti, kai jis stovėdavo uoste prie krantinės ir į jį pradėdavo vežti maistą maždaug 100 žmonių pusei metų. „Atvažiuoja kranas ir leidžia į triumus po pusę karvės, kiaulių prikrauna visus triumus, bulvių. Vos ne savaitę kraudavo maistą“, – pasakojo ponas Eugenijus. Beje, tais laikais Klaipėdoje buvo apie 30 tokių DŽTŠ tipo laivų. Juose buvo šaldoma žuvies produkcija, kurios briketai buvo pakuojami į kartonines dėžes po 33 kilogramus, gaminami žuvies konservai, žuvies miltai. Paskui atsirado dar didesni už juos „Super Atlantic“ tipo laivai. DŽTŠ „Liudas Gira“ įgulą tame legendiniame reise sudarė 97 žmonės. Vien mašinų skyriuje dirbo 27 žmonės: 4 mechanikai, 6 motoristai, 3 kūrikai, kurie aptarnaudavo garo katilus, ir kt. Tais laikais laivuose dar būdavo vadinamieji komisarai, pirmieji kapitonų padėjėjai, idėjiniai vadovai. Tąkart 1962-aisiais kartu su šio laivo įgula plaukė vienas korespondentas iš laikraščio „Komjaunimo tiesa“ ir filmuotojų grupė iš Vilniaus, iš Lietuvos kino studijos. Jie vėliau sukūrė kino žurnalą, kuris vadinosi „Atlanto tropikuose“, ir buvo rodomas kino salėse prieš prasidedant filmui. Tad iš viso laive buvo 105 žmonės. Naujuosius metus „Liudo Giros“ įgula sutiko Biskajos įlankoje, kuri garsėja savo audromis ir štormais. O tąkart buvo visiškas štilis. Ant denio pastatyta eglutė nė nekrustelėjo. Naujokus krikštydavo Taigi, 1962 metų sausio 15 d. laivas „Liudas Gira“ kirto ekvatorių. „Mes nežinojome, kada bus tas pusiaujas, tik šturmanai galėjo orientuotis pagal koordinates. Valgome pietus ir per laivo radiją paskelbia, kad kertame pusiaują. Visi supuolė prie iliuminatorių pasižiūrėti“, – prisiminė E. Stankus. Paprastai laivuose būdavo pažymimas ekvatoriaus perplaukimas, pasirodydavo Neptūnas su svita ir kt. E. Stankus prisiminė, kad jiems, trims motoristams, kadangi buvo jauniausi, teko vaidinti undines. Beje, laive buvo ir akordeonas, ir būgnas. Tie, kurie plaukė pirmą kartą, buvo maudomi laivo denyje iš brezento padarytame baseinėlyje – taip jie buvo krikštijami. Panašių tradicijų laikomasi viso pasaulio laivuose. Taigi laive buvo tikra šventė. EGLUTĖ. 1962-uosius laivo „Liudas Gira“ įgula sutiko Biskajos įlankoje. Buvo štilis, papuošta eglutė net nejudėjo. Duodavo ir sauso vyno Kadangi „Liudas Gira“ dirbo tropikuose, įgulos nariai reiso metu gaudavo kasdien po 200 gramų pusiau sauso vyno. Laivų triumuose būdavo vyno statinių. Kirtęs ekvatorių laivas plaukė Pietų Afrikos Respublikos link gaudyti stauridžių į Volvis Bėjaus rajoną, netoli Keiptauno (PAR). Grįždamas į Klaipėdą 1962-aisiais laivas užsuko į Ganą pažvejoti prie Vidurio Afrikos krantų netoli pusiaujo, o paskui į Gibraltarą pailsėti kelias dienas. Į Klaipėdą jis pargabeno beveik 600 tonų šaldytos žuvies. Žinoma, reiso metu ne vieną kartą pagaminta produkcija jūroje buvo perkrauta į plaukiojančiąsias bazes. Reisas truko beveik 6 mėnesius – 175 paras, kol traleris parplaukė atgal į Klaipėdą. VANDENYNAS. 1962-ieji. Pradėjo išleisti į krantą Pasak Petro Vaivados, kuris į tą reisą irgi plaukė motoristu, nuo 1962 metų lietuviai, estai ir latviai pradėjo gauti užsienio pasus ir teisę išlipti į krantą užsienyje, bet turėdavo eiti grupėmis po tris žmones. Iki tol jiems nebuvo leidžiama išlipti iš laivo, nors reiso užduotyje buvo numatomi 1-2 išlipimai į krantą, kad įgulų nariai galėtų pailsėti. E. Stankus prisiminė, kad dar prieš perplaukiant ekvatorių pasipildyti vandens atsargų laivas užsuko į Gvinėjos Konakrio uostą. Tai buvo pirmas trijulės užsienio uostas. „Tada mes buvome dar labai jauni. Dar būdami Taline gavome užsienio jūreivio pasus. Ir jau ten pradėjome, o paskui ir Klaipėdoje “mandravojome”. Mat su užsienio pasu bilietą į teatrą, į kiną galėdavai nusipirkti be eilės. O eilės prie bilietų į kiną būdavo didžiulės. O kai užsukome į tą Konakrio uostą, gavome šiek tiek valiutos, prisipirkome smulkmenų. O tada jau plaukėme į žvejybos rajoną, kuris buvo už pusiaujo”, – pasakojo jis. Eugenijus Stankus. Būdavo labai tvanku E. Stankus prisiminė, kad prie ekvatoriaus buvo labai drėgna. Motoristai dirbdavo nuo 16 iki 20 val. ir nuo 4 iki 8 val. „Buvo labai tvanku, nebuvo jokios ventiliacijos. Kai su pelaginiais tralais pradėjome gaudyti, reikėjo spausti iš mašinos kuo daugiau galingumo, kad greitis būtų. O 1962-aisiais dar žvejojome dugniniais tralais. Kai su juo eini, tai stengiesi kuo lėčiau, atrodo, kad laivas beveik vietoje stovi. Tada atrodo, kad oro visai nėra. Gyvenome maždaug 8 kv. m kajutėje po keturis. Eidami miegoti sutardavome, kad vienintelį turimą ventiliatorių statome stalo viduryje. Naktį nubundu nuo tvankumos, žiūriu, Petras jau į save atsisukęs ventiliatorių. Aš tada atsuku į save, ir taip tas ventiliatorius būdavo stumdomas visą naktį. Kai nebegalėdavome apsikęsti, eidavome miegoti ne į kajutę, o į lauką ant denio, prie gelbėjimosi valčių. Mes vis žadėdavome, kad parplaukę į Klaipėdą kiekvienas nusipirksime sau po ventiliatorių. O grįžę viską užmiršdavome ir vėl išplaukdavome be ventiliatoriaus, – pasakojo E. Stankus. – Užtat oro sąlygos ten buvo labai geros, nebūdavo jokių štormų. Vienintelė blogybė – užeidavo tropinės liūtys. Bet moterys džiaugdavosi, nes būdavo problemų su vandeniu. Turėjome tokius prietaisus, kurie iš jūrinio vandens darydavo gėlą vandenį. Bet jis būdavo labai slidus, jį reikėdavo pasūdyti šiek tiek. Ir jis netikdavo galvoms plauti. Tad kai būdavo liūtys, moterys prisirinkdavo lietaus vandens ir joms būdavo džiaugsmas didžiausias, kad galės galvas išsiplauti.” LAIVAS. Didysis žvejybos traleris šaldytuvas „Liuda Gira“. Krevetes valgydavo kibirais „Į tralus pradėjo papulti krevetės. Pilna jų ropinėjo po tuos tinklus. Mes nesupratome, kas yra tie kirminai. Bet laive buvo gydytojas iš Kauno, kuris mokėjo prancūzų kalbą. Jis mums pasakė, kad tos krevetės yra valgomos. Tada pradėjome jas virti ir valgyti. Dabar, kai Vilniuje matau kokią nors ponią, perkančią tas krevetes, klausiu: „Ar jūs žinote, kad nuo tų krevečių vyrams kojos šąla? Kai mes laive prisivalgydavome tų krevečių, nors kajutėje buvo karšta, kojos vis tiek šaldavo. Mat krevetės labai pakelia vyrų potenciją. Tada jų draugas pakelia galvą ir nutraukia antklodę nuo kojų“, – prisiminimais dalijosi E. Stankus. P. Vaivada prisiminė, kad įgula krevetes valgė kibirais. Visi tapo vyr. mechanikais Laivų inžinierius mechanikas P. Vaivada 25 metus laivuose dirbo vyriausiuoju mechaniku. 1960 metais jis baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, o vėliau 1972 m. ir Kaliningrado aukštąją inžinerinę jūreivystės mokyklą, kurioje mokėsi beveik 4 metus. Į jūrą plaukiojo 43 metus, nustojo sulaukęs 63 metų, kai išėjo į pensiją. Iš pradžių ponas Petras kiek padirbo buvusioje Okeaninės žvejybos laivyno bazėje, žvejybos laivyne, o paskui nuo 1974 metų perėjo dirbti į buvusią AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir vyriausiuoju mechaniku išdirbo 25 metus. Tada aplankė daugelį pasaulio uostų. Pasak jo paties, kitus uostus jis geriau pažinojo nei Vilnių ir Kauną. Į pensiją išėjo anksčiau, nei „Laivininkystė“ buvo likviduota, ir sako nespėjęs pamatyti tos Lietuvos gėdos dėl įmonės bankroto. Jis jau nebedirba 20 metų. Beje, abu jo sūnūs pasirinko inžinieriaus mechaniko specialybę ir irgi yra dirbę „Laivininkystėje“. Sūnus Tadas baigė Klaipėdos universitetą, o paskui Malmės universitetą Švedijoje, į jūrą jis neplaukė. Sūnus Dainius irgi baigė tą pačią Kaliningrado mokyklą, plaukė į jūrą, šiuo metu gyvena Kanadoje. E. Stankus į jūrą plaukė 43 metus. Be Klaipėdos jūreivystės mokyklos, jis dar neakivaizdiniu būdu baigė Kauno politechnikos institutą. Iš žvejybos laivyno pasitraukė 1974-aisiais ir vėliau vyr. mechaniku atidirbo 30 metų „Laivininkystėje“, iki 2003 metų, kol jos nepradėjo dalinti. Šiuo metu jam eina 82 metai ir jis gyvena Vilniuje. Julius Rimkūnas. Į tą įsimintiną reisą plaukė ir motoristas Julius Rimkūnas, vėliau irgi tapęs vyr. mechaniku. Jo darbo stažas – 43 metai, susiję su jūra. Jis buvo patekęs ir į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) ir išbandė vadinamąjį Ščiokino metodą, kai vienas dirba už du, kai buvo pradėta sugretinti profesijas. „Tuometinis prekybos uostas buvo išsiuntęs iš Lietuvos 5 mechanikus ir 5 laivavedžius į Leningradą mokytis. Mes ten porą metų mokėmės, kad įgytume skirtingas profesijas. Tada mums išdavė laivavedžio ir mechaniko diplomus ir paskui dirbome pagal sugretintas profesijas“, – pasakojo ponas Julius. Jis Klaipėdos uoste dirbo vilkikuose iki pensijos. Dabar irgi gyvena Vilniuje. Jis pasidalino archyvine filmuota medžiaga iš to reiso. Nuotraukos iš asmeninio Petro Vaivados archyvo.
- Paskutinės naujienos
