Kultūros paveldo ekspertams pagaliau oficialiai nustačius vertingąsias 1923-1924 m. statytos buvusios „Neptūno“ irklavimo bazės savybes uždegta žalia šviesa šiame per 800 kv. metrų ploto name įrengti visuomenei atvirą karininkų ramovę su koplyčia (kapelionatu).
Lietuvos kariuomenės (LK) Klaipėdos įgula jau kreipėsi į savo vadovybę, Krašto apsaugos ministeriją (KAM), kurios ir turėtų priimti galutinį sprendimą dėl tokios idėjos realizavimo, apskaičiuoti būtinas kultūros paveldo objekto tvarkybai investicijas. Šios gali siekti kelis milijonus eurų.
Kariškių siekiui iš uostamiesčio miesto Savivaldybės perimti nušiurusį pastatą piliavietėje preliminariai neprieštarauja ir Klaipėdos politinė valdžia. Paveldosaugininkų žodis Tarpukariu piliavietėje, šalia vandens pilno gynybinio griovio, statytą pastatą kariškiai nusižiūrėjo ne šiaip. LK Klaipėdos įgulos (jai priklauso visi uostamiestyje tarnaujantys kariai) vadas jūrų kpt. Giedrius Premeneckas pažymėjo, jog minėtos įgulos kariai, kitaip negu kitų Lietuvos didmiesčių karinių įgulų atstovai, neturi savo ramovės, kurioje būtų galimybė kokybiškai užtikrinti karių dvasinį ir kultūrinį ugdymą, organizuoti visuomenei skirtus renginius, parodas. Pagrindinė priežastis – patalpų trūkumas.
Dabartinė kariškių ramovė Vytauto gatvėje esančiame pastate yra kone simbolinė, nes įsikūrę keletas karinių struktūrų, tad ramovės patalpos yra daugiau nei kuklios ir siekia vos apie 70 kv. metrų.
„Dabartinės patalpos yra labai mažos ir itin riboja mūsų veiklą. Tenka blaškytis. Prašytis į Klaipėdos universitetą, kitas erdvias sales turinčias institucijas ar net mokėti pinigus ir nuomotis patalpas renginiams. Ramovėje vyksta ne tik kultūriniai, laisvalaikio renginiai kariškiams: mes itin aktyviai bendradarbiaujame su visuomene, įvairiomis švietimo įstaigomis, šauktiniais. Rengiamos paskaitos, knygų pristatymai, parodos, viktorinos ir kt.
Daug dirbama su moksleiviais, kuriems skiepijamas patriotizmas, tautiškumas, pilietiškumas, vyksta tiesioginis ir labai naudingas kariškių ir civilių bendradarbiavimas per kultūrą, švietimą“, – „Vakarų ekspresui“ yra sakiusi Klaipėdos įgulos karininkų ramovės patarėja Dalia Lukienė.
Piliavietė jau vien dėl savo gynybinės paskirties, istorinio šleifo yra tiesiogiai susijusi su karyba, krašto gynyba, tad joje stūksantis buvusios irklavimo bazės „Neptūnas“ pastatas idealiai tinka ir strategiškai. Būtent Mėmelburgo piliavietėje šią savaitę vyko Lietuvos kariuomenės įkūrimo dienai (lapkričio 23-ioji) skirta rikiuotė, iškilmės.
Tarpukariu architektų Ernsto Koralluso ir Arthuro Maxwittato suprojektuota irklavimo bazė buvusi vieno aukšto, o sovietmečiu (apie 1946-1947 m.) ant senojo pastato buvo pastatytas antrasis aukštas. Problema buvo ta, jog Kultūros paveldo departamento (KPD) registre nebuvo įvardytos šio objekto vertingosios savybės. Ypač dideles diskusijas kėlė sovietinis antrojo aukšto prielipas: reikia jį saugoti ar ne? Tai – esminis klausimas, mat karininkų ramovei būtinas visas pastatas, o nesaugomu pripažinus antrąjį aukštą ir leidus jį demontuoti pirmojo patalpų neužtektų veiklai vykdyti.
Praėjusį mėnesį KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba pagaliau parengė aktą ir nusprendė, jog saugomas turi būti visas pastatas su antruoju aukštu bei pastoge. O toks biurokratinis žingsnis yra esminis sprendžiant šio vaiduoklio likimą bei LK, KAM poziciją.
Uždara nebūtų Anot jūrų kpt. G. Premenecko, kol nebuvo nustatytos objekto vertingosios savybės, nebuvo galima judėti pirmyn dėl prašymo perduoti pastatą valstybės nuosavybėn, mat, norint jį restauruoti, sutvarkyti, būtina tiksliai žinoti, ką reikia išsaugoti, ką galima demontuoti ir t.t.
„Šiuo metu LK atlieka kaštų analizę, vertinimą, peržiūrimas biudžetas ir bus nuspręsta, koks yra lėšų poreikis tokį objektą sutvarkyti, pritaikyti karininkų ramovei bei kokios yra finansinės galimybės. Sprendimus kolegialiai priims LK ir KAM. Jei bus nutarta, kad finansiniai ištekliai leidžia imtis šio projekto, tuomet mūsų įgula kreipsis į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją dėl prašymo svarstyti pastato perdavimo valstybės nuosavybėn klausimą.
Mes tikrai matome viziją minėtame objekte įrengti puikią karininkų ramovę, kuri, pabrėšiu, nebus skirta vien karių poreikiams. Ši erdvė būtų išnaudojama ir stiprinant kariuomenės bei visuomenės bendradarbiavimą, vyktų įvairūs vieši renginiai, parodos, edukacinės veiklos ir kt.“, – „Vakarų ekspresui“ teigė G. Premeneckas.
Klaipėdos įgulos karininkų ramovės vedėjas Saulius Paliulis „Vakarų ekspresą“ informavo, jog vieta piliavietėje būtų ypač tinkama jų veiklai.
„Mums atsivertų daug platesnės galimybės realizuoti savo idėjas, kurios susijusios su bendradarbiavimo tarp kariuomenės ir visuomenės vystymu. Dabar Vytauto gatvėje esame itin suvaržyti, nes patalpos – mažytės.
Patikėkite, piliavietėje organizuotumėme ne vieną puikų renginį, žmonės galėtų iš arčiau susipažinti ir su kariuomene, ir su mūsų istorija, karybos specifika bei kitais niuansais. Galima paskaitas skaityti, filmus demonstruoti”, – svarstė jis.
Uostamiesčio merijos Turto valdymo skyriaus vedėjas Edvardas Simokaitis tikino, jog klausimą turėtų svarstyti miesto Taryba.
„Jei ši sutiktų perduoti objektą, tuomet būtų ruošiamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo pastatas patikėjimo teise atitektų LK. Kariuomenės atstovai jau kelis kartus buvo raštiškai kreipęsi klausdami, kokios yra galimybės perimti buvusią “Neptūno„ bazę savo reikmėms, tad jie tikrai suinteresuoti“, – „Vakarų ekspresui“ teigė valstybės tarnautojas.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis savo ruožtu patikino nematantis jokių kliūčių blokuoti karių planus.
„LK tikrai pajėgi sutvarkyti šį vienintelį piliavietėje likusį ir akis badantį paveldosauginį pastatą. Mes tik apsidžiaugtumėme, jei jis atgimtų ir atliktų svarbią funkciją, būtų pritaikytas ir visuomenės poreikiams. Ten tikrai nemažų investicijų reikės, miesto biudžetui tai būtų didelė našta, todėl naujų šeimininkų su investiciniu paketu lauktume“, – „Vakarų ekspresui“ tikino jis.
Muziejininkų norai Nors formaliai „Neptūno“ bazės statinys priklauso Savivaldybei, jį patikėjimo teise valdo Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM), kurio vadovybė taip pat turi savų interesų.
„Mūsų prašymas – kad pirmajame aukšte paliktų trečdalį patalpų muziejininkų kabinetams įrengti, nes dabar jie sėdi po žeme, pilies poternose. Įėjimas irgi būtų iš pilies kiemo pusės, o ne per pagrindines, arkines duris prie fosos.
Piliavietės poternose, kurtinose yra muziejinės erdvės, ekspozicijos, tačiau ten nėra net mobiliojo telefono ryšio, šalta, trūksta elementarių kokybiškam darbui reikalingų patalpų. Jei pavyktų susitarti, kad tris kambariukus duoda mums, būtų puiku.
Kalbu apie darbo vietas kompiuterių specialistui, specialistui eksploatacijai, edukatoriams, muziejininkams. Kitų patalpų mes tiesiog neturime, o patys iš savo lėšų įrengti irgi negalime, nes riboja finansai, o reikėtų labai didelės sumos“, – „Vakarų ekspresui“ sakė MLIM direktorius dr. Jonas Genys.
Jis pateikė ir pavyzdį: Salomėjos Nėries gatvėje veikia MLIM priklausanti Rezistencijos ir tremties ekspozicija, kuri įsikūrusi Muitinės departamento pastate.
„Jie mus įsileido, už nuomą neima pinigų, tik muziejus susimoka eksploatacijos kaštus: už elektrą, šildymą ir kt. Tokiomis pačiomis sąlygomis galėtumėme dirbti ir su kariškiais“, – samprotavo jis.
G. Premeneckas į tokius pageidavimus reagavo dalykiškai: esą pirma turi būti įvykę procesai, priimti sprendimai dėl pastato perdavimo, jo tvarkybos, o tik po to galima diskutuoti apie kitus niuansus.
„Kalbėtumėmės ir rastumėme sutarimą“, – teigė jis.
