Tamsiais žiemos vakarais, už lango spaudžiant šaltukui, tęsiau antros pusės paieškas. Juk taip būtų gera ir jauku leisti tamsius sausio mėnesio vakarus dviese…
Apie savaitę laiko susirašinėjau su visai žavingu 39 metų ūkininku, kuris kažkodėl vengė pasakyti kur tiksliai gyvena, tačiau užtikrino, kad netoli Klaipėdos. Vedęs jis nebuvo, vaikų taip pat, jeigu tik nemelavo man, neturintis.
Iš nuotraukos atrodė jaunatviškas, stilingas, o pagal turimus traktorius ir kitą žemės ūkio techniką ne koks biednas kaimo vaikis, o perspektyvus ūkininkas.
Jeigu atvirai, tai ne prie širdies man mintis išvažiuoti gyventi į kaimą, tačiau kadangi nelabai kaip sekėsi jaunikio paieškos, nusprendžiau nespjauti į šulinį ankščiau laiko. O be to, kaip jis minėjo, tas kaimas kuriame jis susikūręs visą savo gerbūvį buvo visai netoli Klaipėdos, tai reikalui esant galima į darbą mieste važinėtis.
Noriu paminėti, kad mūsų susirašinėjimas nebuvo visai sklandus, nes vos tik užsimezgus ilgesniam pokalbiui jis pabrėždavo, kad ilgų susirašinėjimų nemėgsta ir kur kas geriau susitikti pamatyti vienas kitą, taigi susiplanavome susitikimą sekmadienį vakarop.
Šį kartą į pasimatymą nevykau savo automobiliu, nes taip jau susiklostė aplinkybės, kad savaitgaliui automobilį paskolinau sesei. Su Tadu susitariau susitikti prie netoli namų esančios Rimi parduotuvės, kad jeigu įvyktų koks „force majore“ apsisukusi ant vieno kulno dar spėčiau pabėgti.
Atkulniavau į sutartą susitikimo vietą minutė į minutę, o tenai manęs dar niekas nelaukė. Nepatinka man kai vyrai vėluoja, todėl šiek tiek susinervinusi jam paskambinau. Jis čiulbėjo į ragelį kad jis jau visai netoli. Na tiek to, pamaniau, juk galiu palaukti.
Laukiu laukiu, žvalgausi žvalgausi, kaip nesirodo, taip nesirodo jaunikaitis…Jau ėmė ir nejauku darytis… O ir vėsoka, žiema gi. Po truputį temo.
Ir staiga net pasviręs ant šono posūkyje atlekia baltas furgonas, o ratai net sužviegia kai sustoja šalia manęs.
Gerai, pagalvoju, kad manęs nenutrenkė. Kol stoviu lengvai šokiruota, atsidaro durelės keleivio pusėje ir išlenda gauruota ranka su raudonų rožių puokšte. Aš toliau stoviu netekusi žado, nes sakyčiau gana neįprastas gėlių įteikimo būdas. Tada iš kitos pusės išsiropščia princas iš kaimo nešinas raudonų rožių puokšte ir įgrūda jas man į rankas:
– Susivėlinau, tai lėkiau kaip su ferariu, –
-Tai kad čia beee tas mikriukas į ferarį man visai nepanašus,- išlemenu.
Nebent jie kaime ferariais vadina viską kas ne traktorius – pagalvoju mintyse.
-Tai ką, alkana, aneeeeeee?- visas švytėdamas paklausia.- Aš tai alkanas, lekiam kur nors pavalgyti.
Įsiropščiu į kaimo ferarį ir mes riedame miesto gatvėmis, kažkur vis tolyn ir tolyn… Kažko imu nerimauti, o Tadas tarsi tai nujausdamas skelia tokį bajerį:
-O tu nebijai taip važiuoti su nepažįstamu vyru, – klausia gana rimtu tonu, po kurio seka kažkoks kraupiai keistas juokas…
Turiu prisipažinti, kad keletui akimirkų ne juokais išsigandau ir tikrai ne tiek nuo jo klausimo, kiek nuo to neįprasto juoko…
Na tokio kaip siaubo filme. Velnias galvoju – o jeigu iš tiesų mane pagrobė. Tada mano vaizduotė ima piešti vaizdus kas gali būti to balto furgono gale…
Galvojau – kai sustosime prie šviesoforo, reikia šokti iš mašinos kol esame mieste, tačiau kaip tyčia kiekviename šviesofore dega žalia šviesa, o jis lekia viršydamas greitį, tarsi iš tiesų būtų mane pagrobęs…
Nebegirdėjau ką jis ten tarška už vairo nes intensyviai kūriau planą kaip ištrūkti kol turiu šansų, iš šito galimai mane pagrobusio maniako. Ačiū Dievui mano baimės nepasitvirtino ir mes pasukome atgal miesto centro link, tačiau išlipusi iš mašinos vis dar jaučiau kojose lengvą nervinį drebulį. Taip, fantazija pas mane laki kaip ir pas šitą kavalierių.
Kavinėje galvojau pagaliau galėsime normaliai pasikalbėti. Tačiau tai nelabai pavyko nes vis prasimušdavo jo keistas santykis su humoru ir aš vis negalėjau suprasti kada jis juokauja, o kada jis kalba rimtai, na bent pabendravus gerą valandą tapo aišku, kad jo tiesiog toks labai savotiškas bendravimo stilius.
Paaiškėja, kad tas kaimas, iš kurio jis atvyko, kaip buvo sakęs netoli nuo Klaipėdos, buvo kone už 100 kilometrų.
Išklausiau detalų planą kaip mes gyvensime kaime, auginsime šimtus karvių ir turėsime būrį vaikučių (pradžiai gal užtektų vieno…). Kelią į miestą galiu pamiršti – nesupratau ar pajuokavo ar tai pasakė rimtai. Dirbsiu karvių ūkyje arba galėsiu būti tiesiog graži žmona, kuri augins vaikučius. Apie gyvenimą mieste jis nenorėjo net girdėti, nes tai yra absoliutus blogis ir vietos diskusijoms čia nėra. Pasak jo, mieste vieni minusai.
Po sočios vakarienės jau buvau apsipratusi su jo keistenybėmis ir sutikau su pasiūlymu parvežti mane iki tos vietos, iš kurios mane paėmė, nors primygtinai siūlėsi dar ir palydėti iki pat namų (galbūt, kad tamsoje kas neužpultų ir rožių puokštės neatimtų).
Kai pargabeno prie parduotuvės, mandagiai išsisukau ir pasakiau, kad laikas atsisveikinti čia ir dabar, o tada pasireiškė visa romantiška ūkininko prigimtis – čiupo mano ranką, parkrito ant kelių, puolė bučiuoti pirštinę ir deklamuoti eiles, kažką apie tai kad nuskins man visas žvaigždes iš dangaus ir panašiai…
Mane tai išmušė iš vėžių. Tuo metu danguje švietė pilnatis. Yra sakoma, kad tokie visokie keistuoliai per pilnatį pasirodo „visame gražume“, tad puoliau atbula, vos nepalikusi jo delne savo pirštinės, kol keistuolis ūkininkas nepavirto į kokį vilkolakį…
Autorė – Coliukė
