Atrodo, kad nuo praėjusios vasaros rašytojos Akvilinos Cicėnaitės-Charles kūrybos kelias kyla vis aukštyn. Jos romanas „Anglų kalbos žodynas“ 2022-ųjų Metų knygos rinkimuose išrinktas Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, romanui skirta Jurgos Ivanauskaitės premija. Įvertinimai leidėjus paskatino prisiminti ir dar kartą išleisti jos romaną „Tylos istorija“ ir paaugliams skirtą knygą „Niujorko respublika“. Tačiau didžiausia Akvilinos naujiena – jos pirmoji knyga vaikams „Jūros žvaigždė, kuri ieškojo širdies“.
Australijoje gyvenanti rašytoja A. Cicėnaitė ir Estijoje gyvenanti bei kurianti iliustruotoja Reda Tomingas savo pasakojimą apie jūros žvaigždę, kuri ieškojo širdies, skiria vaikams nuo penkerių metų. Autorės norėtų, kad skaidri, vandenyno gelmių spalvomis nutapyta istorija ne tik padėtų vaikams pažinti Koralų jūrą, jos gyventojus, bet ir suprasti, kaip svarbu saugoti mūsų pasaulį ir ką iš tiesų reiškia būti geram. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.
„Jūrų žvaigždę kurti nebuvo lengva. Jos forma, tai, kaip ji turi atrodyti, ir buvo sunkiausia kūrybinio proceso dalis. Džiaugiuosi, kad žvaigždė išėjo linksma, turinti žmogaus ypatybių. Tiesa, Akvilinai dėl to šiek tiek reikėjo koreguoti tekstą, nes mažieji skaitytojai pastabūs, kaipmat suskaičiuos ir palygins“, – kūrybos procesą prisimena iliustruotoja ir pasakoja su rašytoja bendravusi nuotoliu – iš Australijos į Estiją ir atvirkščiai skriedavo laiškai ir darbų pavyzdžiai.
Reda sako, kad įpratusi dirbti nuotoliu, Akvilinos romane „Anglų kalbos žodynas“ ji išskaičiusi daugybę minčių, kurios pasirodžiusios itin artimos. „Atrodo, Akvilina įgarsino, ką pati galvoju ir išgyvenu. Nesvarbu, ar Estijoje, ar Australijoje, bėdos išeivijoje – tos pačios“, – priduria iliustruotoja.
Abiejų autorių susitikimas įvyko liepos pradžioje Vilniuje, tą pačią dieną, kai A. Cicėnaitę apie praėjusius metus ir naująją jos knygą vaikams „Jūros žvaigždė, kuri ieškojo širdies“ kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Kai tavo romanas „Anglų kalbos žodynas“ iškopė į pirmąją vietą praėjusių metų literatūros apdovanojimuose ir knygų rinkimuose, buvo prisimintos ir seniau išleistos tavo knygos – „Alma littera“ paauglių literatūros konkurso nugalėtoja „Niujorko respublika“ ir romanas suaugusiesiems „Tylos istorija“. Kaip nutinka, kad kartais viena knyga viską apverčia aukštyn kojomis, pradedama vertinti tai, kas gal nebuvo įvertinta?
Net nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Gal kiekvienai knygai turi ateiti tinkamas laikas, turi rasti tinkamą temą, išmokti su skaitytojais kalbėtis autentišku balsu.
Ar visa tai, kas gimsta iki svarbiausios knygos, ir yra kelionė į ją? Ir kaip žinoti, kada parašei svarbiausią savo knygą?
Tikrai norėčiau dar parašyti kitų gerų knygų, gal dar geresnių. Kita vertus, manau, kad dėmesio nusipelno ir manoji „Niujorko respublika“, ir „Tylos istorija“. Geras pastebėjimas: rašymas yra kelionė, knygos mane veda, su kiekviena iš jų mokausi, keliauju toliau, mėginu tobulinti savo balsą, ieškau naujų išraiškos formų.
Kritikai „Anglų kalbos žodyną“ įvertino labai gerai. Kokių autentiškų atsiliepimų išgirdai iš savo skaitytojų?
Sulaukiau labai daug pasidalijimų. Svarbiausi atsiliepimai turbūt yra iš tų, iš kurių nesitikėjau, kad jie skaitys mano knygą. Ir jau tikrai nesitikėjau, kad ji jiems patiks. Tai žmonės, su kuriais manęs nesieja nei bendros gyvenimo patirtys, nei išvykimas, nei gyvenimas svetur. Nuostabu, kad knygoje jie atranda kažką labai universalaus, kas kalba jiems.
Rašydama „Anglų kalbos žodyną“ nemažai dirbau prie skyrelio „Quiet“, vis nebuvau juo patenkinta, svarsčiau, kaip geriau perrašyti, o gal ir visai pakeisti. Galiausiai, kad ir abejodama, nusprendžiau palikti tokį, koks yra. Kai knyga išėjo, viena moteris man parašė, kad perskaitė knygą ir tame skyrelyje atpažino save. Atpažino moterį, dirbančią įvairius darbus, tačiau svajojančią kurti meną. Lygiai kaip ir toji moteris, apie kurią pasakoju, ji žvelgia į sieną ir mato kūrinius, kuriuos norėtų sukurti. Vadinasi, skyrių parašiau jai!
Ar galima sakyti, kad rašymo procese stipriai veikia intuicija? Ar pasitiki, kur ji tave veda?
Pasitikiu. Pasikliauju jausmu, kuris man sako, kad kūrinys jau išbaigtas, kad jame nereikia keisti nė vienos eilutės ir kad galiu jį paleisti. Tačiau ši istorija išmokė, kad kartais galima sau leisti šiokią tokią abejonę. Ir tada vieta, kuri tau rodėsi netobula, kažkam gal atsivers naujai.
Rašyme turbūt yra šiek tiek mistikos. Sakai, kad knyga tau stebuklas? Man – irgi.
Gali būti taip, kad tavoji intuicija pašnibždėjo, jog dabar reikia rašyti vaikišką knygą?
Knygą vaikams norėjau parašyti seniai, turėjau pradėtų ir nebaigtų juodraščių. Rašydama „Anglų kalbos žodyną“, viename skyriuje palyginau Sidnėjų su jūros žvaigžde. Šis miestas, kaip ir jūros žvaigždė, yra gražus, spindulingas, bet… neturi širdies. Rašydama šį palyginimą supratau, kad iš jo galiu sukurti istoriją vaikams. Remdamasi paprastu biologijos faktu, kad jūros žvaigždės išties neturi širdies, galėjau parašyti istoriją apie gerumą ir apie tai, ką reiškia turėti širdį. Pakalbėti su vaikais apie draugystės svarbą, apie jūrų pasaulį, apie ekologiją.
Man gražu, kad šias, rodos, tokias skirtingas knygas susieja vienas sakinys.
Aš irgi nežinojau, kad jūros žvaigždė neturi širdies…
Nežinojau ir aš, kol neradau šios metaforos. Vėliau, jau rašydama, domėjausi, kaip jūrų žvaigždės gyvena, kiek metų gyvena, kuo minta, ką mėgsta, ko nemėgsta. Švelniai, vaikams suprantama kalba norėjau pabrėžti faktą, kad gyvenimas jūroje neretai priklauso nuo to, kaip mes, žmonės, elgiamės. Papasakoti, kad menkiausi mūsų veiksmai atsiliepia jūros gyvenimui, gali sunaikinti ten esančią gyvybę.
Mano istorijoje jūros žvaigždė Citrinukė gyvena Koralų jūroje. Ji labai trokšta keliauti, todėl vieną dieną, nieko nepasakiusi mamai, išsiruošia pasižvalgyti po jūrą ir paieškoti nuotykių. Sutikusi plekšnę Matildą jūrų žvaigždė sužino, kad neturi širdies, taigi, niekaip negali vadinti savęs pačia geriausia ir nuostabiausia jūrų būtybe. Susikrimtusi Citrinukė nusprendžia keliauti pas jūros išminčių – mėlynąjį banginį ir jo paklausti, kur galėtų rasti sau širdį. Kelionėje žvaigždė sutinka draugų ir priešų, taip pat išsiaiškina, kad svarbu ne tai, kas yra tavo krūtinėje, o tavo žodžiai ir veiksmai, svarbu savo gerumą dovanoti kitiems, svarbu tai, ką galime duoti vienas kitam.
Ar šiame pasakojime yra atgarsių iš tavo vaikystės?
Turbūt ne. Vaikiškose knygose vaizduotei tenka vienas svarbiausių vaidmenų, – juk rašau apie dalykus, kurie neegzistuoja, kuriu personažus ir jų istorijas. Be abejo, tai, ką rašau, formuoja ir mano patirtys, perskaitytos knygos. Neabejoju, kad vaikystėje skaitytos knygos sukūrė man stiprų pagrindą, nuo kurio galiu atsispirti.
Parašei knygų suaugusiesiems, paaugliams ir dabar – vaikams. Atrodo, tarsi pamėginai užgriebti visas skaitytojų grupes. Įdomu, ar rašydama įsivaizduoji savo auditoriją, skaitytoją, kuris skaitys, ką parašei?
Kiekvienu atveju kalbu skirtingam skaitytojui. Man patinka, kai rašytojas gali kalbėti skirtingais balsais, priderinti juos. Vienaip kalbėti su vaikais, kuriuos reikia sudominti ir išlaikyti jų dėmesį, kitaip – su skeptiškai nusiteikusiais, moralizavimo nepakenčiančiais paaugliais. Man tinka ir patinka tokia įvairovė, daugiabalsis kalbėjimas.
Pavyzdžiui, dabar nešiojuosi galvoje mintį, bet rašyti nepradedu, nes kol kas, kad ir kaip keista būtų, dar nežinau, kokiai auditorijai jį turėčiau plėtoti. Kartais reikia tiesiog išlaukti. Supratau tai rašydama „Niujorko respubliką“. Prireikė dvejų metų, kol sėdau ir parašiau tai, ką nešiojausi savo galvoje, – istoriją apie dešimtojo dešimtmečio Vilnių.
Kaip įdomu, juk šiandien dešimtasis dešimtmetis tarp jaunų žmonių – labai populiarus! Knyga, galbūt, dar aktualesnė nei tada, kai ji pasirodė…
Per vieną susitikimą mokykloje mokytojos man kalbėjo, kad labai džiaugiasi šia knyga. Nėra daug kūrinių, kurie paaugliams patrauklia kalba pasakotų apie svarbius istorinius momentus. Gal kaip tik dėl tos priežasties knyga tebeskaitoma, o leidykla nusprendė ją perleisti iš naujo. „Niujorko respublikoje“ mėginau išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninės ir visos mūsų šalies istorijos.
Ir vis dėlto asmeninė istorija turbūt yra svarbesnė, nes mūsų patirtys nesensta, jos – universalios, o fonas gali išeiti iš mados, tapti nebeaktualus…
Fonas gali išeiti iš mados ir vėl sugrįžti. Knygos kaip katės, jos turi devynias gyvybes.
Prieš išleidžiant „Niujorko respubliką“ knygą redagavau iš naujo. „Tylos istoriją“ – irgi. Norėjau į tekstus pažvelgti dabartiniu žvilgsniu, šiek tiek atnaujinti stilių, kiek pagludinti sakinius. Man atrodo, kad knygos nė kiek nepaseno, gal netgi tapo aktualesnės šiandienos laiku.
Šaltinis: Nyksciai
