„Aš mėgstu spėlioti, vaizduotis, kaip pasaulį ir mus jame suvokia gyvūnai. Mes esame linkę gyvūnams priskirti žmogiškas savybes, įsivaizduojame, kad jie viską supranta taip pat, kaip ir mes. Bet juk anaiptol – jų patyrimas ir pasaulio suvokimas yra visai kitoks.
Beje, man nepatinka galvoti, kad tai mes esame jų šeimininkai, ir labai nemėgstu žodžio „augintinis“. Man atrodo, kad esame lygiaverčiai namų gyventojai ir, ko gero, dar būtų galima pasiginčyti, kas kurį augina”, – svarstė fotomenininkė, kol mudvi abi dar ir dar kartą akimis glostėme jos kurtus kasdienybės istorijų paveikslus.
Mes esame linkę gyvūnams priskirti žmogiškas savybes, įsivaizduojame, kad jie viską supranta taip pat, kaip ir mes. Bet juk anaiptol – jų patyrimas ir pasaulio suvokimas yra visai kitoks.
Tikriausiai ne vienas esame patyręs tą jausmą, kai negalime atitraukti akių nuo fotografijos. Atrodo, kad ji užburia, įtraukia ir nepaleidžia.
„Fotografija leidžia mums sustabdyti akimirką, į kurią gali įsižiūrėti, būdamas kitoje budrumo būsenoje, nei įprastai tekant gyvenimui. Sustabdytame momente mes tarsi per didinamąjį stiklą matome detalių grožį, pulsuoja faktūros ir spalvos, alsuoja šviesa.
Telieka stebėtis, kiek visko aplink mus užkoduota. Užčiuopęs ypatingą momentą, gali būti jame, tyrinėti, išjausti“, – pasakojo Viktorija.
Ir iš tiesų, juk fotografijoje dalis kasdienių pojūčių tarsi nukertama. Mes negirdime, neužuodžiame, negalime paskanauti, tad natūralu, kad regimasis pasaulis atsiveria mums ypač jautriai.
„Fotografijoje labai svarbi šviesa, kompozicija, detalės. Pastarosios tampa labai garsios, per jas pradedi patirti pasaulį“, – kalbėjo fotomenininkė.
Ji atvira – kai kuria šeimų kasdienybės istorijas, neretai save pagauna esant tarsi visai kitame dažnyje.
„Patenku į neįtikėtino budrumo būseną, aplinką patiriu gerokai jautriau. Dienų šurmulyje gali manyti, kad viskas daug paprasčiau, bet kai persijungi į kitą režimą ir per fotoobjektyvą pradedi žvalgytis akyliau, tarsi atsiveria antras dugnas“, – pasakojo Viktorija.
