Aplinkos ministerija informuoja, kad šį pavasarį šalies miškų plotams didinti fiziniams asmenims ir savivaldybėms bus skiriama finansinė parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės ,,Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį ,,Miško veisimas“.
Įveisus mišką bus mokama vienkartinė kompensacinė išmoka už įveistą mišką ir 12 metų – kasmetinė kompensacinė išmoka už įveisto miško priežiūrą, apsaugą ir ugdymą. Išmokų dydis priklauso nuo veisiamų medžių rūšių ir taikomų miško apsaugos priemonių.
Parama neteikiama, jei sodinami trumpos rotacijos želdiniai (kirtimų rotacijos trukmė – iki 15 metų), kalėdinės eglutės ir greitai augančių rūšių medžiai, skirti energijai gaminti. Išsamesnė informacija apie paramą ir paraiškų priėmimo tvarką pateikta Nacionalinės mokėjimo agentūros interneto svetainėje adresu www.nma.lt
Paraiškos paramai gauti priimamos nuo balandžio 2 d. iki gegužės 31 d. Miškas privačioje ne miško žemėje veisiamas vadovaujantis Miško įveisimo privačioje ne miško žemėje tvarkos aprašu.
Miškai – mūsų planetos plaučiai. Jų reikšmė labai išaugo pastaruoju metu, kai dėl žmonių veiklos pasekmių vykstant klimato kaitai, iškilo grėsmė ne tik mus supančios gyvosios gamtos, bet ir mūsų pačių išlikimui. Todėl per artimiausius dešimtmečius šalies miškingumą planuojama padidinti iki 35–38 proc. šalies teritorijos (dabar – 33,8 proc.). Prie to gali prisidėti kiekvienas žemės ar miško savininkas sodindamas mišką.
Miško sodinimo laikas labai priklauso nuo gamtos kaprizų, tačiau tinkamiausias – balandžio mėnuo. Pradedama sodinti vos tik iš žemės išėjus įšalui (kad šaltis pasodintų medelių neiškilnotų), o baigiama – pumpurams sprogstant.
Ruošiantis sodinti mišką pirmiausiai kyla klausimas, kokias medžių rūšis rinktis? Neturintiems miškininkystės žinių, reikėtų tartis su miškininkais specialistais. Tačiau paprasčiausias būdas – prisiminti, kas augo miške prieš jį iškertant arba apsižvalgyti, kokios medžių rūšys geriausiai auga gretimuose miško sklypuose. Jei augavietės sąlygos panašios, ten augančios rūšys tiks ir jūsų miškui.
Svarbiausia – augavietės derlingumas ir drėgmė. Sausose ir nederlingose augavietėse geriausiai augs beržai ir pušys, tik spygliuočius su beržais patartina mišrinti ne mažesnėmis kaip 0,3 ha grupėmis, nes beržai neigiamai veikia pušų augimą. Kelios beržų eilės gali būti sodinamos palei pakeles arba kvartalines linijas kaip profilaktinė priešgaisrinė priemonė.
Vidutinio derlingumo augavietėse pušys gali būti mišrinamos su eglėmis: jos, skirtingai nei pušys, pakenčia unksmę ir gali augti šalia esančio miško šešėlyje. Derlingesnėse augavietėse gali augti ne tik eglė, bet ir klevas, liepa, ąžuolas, maumedis. Jei augavietė laikinai arba pastoviai užmirkusi, sodinamas juodalksnis. Ąžuolai geriausiai auga labai derlinguose priemoliuose ir molynuose, dažniausiai mišrinami su liepomis ir skroblais.
Grynų medynų sodinti nepatartina: jie neatsparūs klimato pokyčiams, dažniau pažeidžiami ligų ir kenkėjų. Būsimo miško stabilumui didinti nederlingose augavietėse sodinami erškėčiai, šeivamedžiai, šermukšniai, derlingesnėse – miškinės obelys ir kriaušės, paprastieji putinai, paprastosios ievos, sausmedžiai, gudobelės, ožekšniai. Jų žiedai vilioja bites, kitus vabzdžius, miškinių obelų ir kriaušių vaisiai – stirnas.
Vėjovartoms palankiose vietose sodinami retesni želdiniai arba pamiškės iš vėjui atsparių lapuočių medžių ir krūmų – liepų, klevų, juodalksnių, šermukšnių, pavienių ąžuolų, miškinių obelų ir kriaušių, gudobelių, erškėčių, šermukšnių. Įveisiant mišką geriausia sodinti nereiklias vietines medžių rūšis – beržus, pušis, egles, juodalksnius. Spygliuočiai sodinami retesni, kad atėjus ugdymo laikui, išvengtume šakninės pinties pažeidimų. Dirbtinį želdinimą rekomenduojama derinti su savaiminiu žėlimu, išsaugant savaime augančias medžių rūšis ar jų grupes, nektaringus krūmus.
Laikantis Miškų įstatymo nuostatų miškus privaloma atkurti ir juos iškirtus arba kai jie žūva dėl stichinių nelaimių, ligų, kenkėjų arba neigiamos žmonių veiklos. Ne visas kirtavietes būtina želdinti. Kai kuriais atvejais miškas atsikuria savaime. Savaiminis miško žėlimas bus sėkmingesnis, jei miškas bus kertamas siauromis biržėmis, paliekant sėklinius medžius, išskyrus egles, nes jas išverčia vėjas. Po kelių metų būtina atlikti žėlinių priežiūrą, ugdyti jaunuolyną, iškertant menkaverčius, per tankiai augančius medžius.
Sėti miško nepatartina: sėklos dažnai nesudygsta, giles sugraužia pelės ar šernai, o ir sudygusių sėjinukų tolimesnė priežiūra ir apsauga sudėtinga ir brangi.
Kartais kyla noras sodinti miške iškastus savaiminukus. Tai darant susiduriama mažiausiai su dviem problemomis: nėra sodmenų įsigijimo ir kilmės dokumentų, o tai pažeidžia teisės aktų reikalavimus, be to, savaiminukai prigis labai prastai: raunant nuo šaknų nubraukiama žievė, jų šaknys retos ir ilgos, medelyne auginant sodmenis suformuojamos trumpesnės, bet tankios šaknys, labai svarbios prigijimui. Dėl šių priežasčių juos draudžiama naudoti miškui atkurti ir įveisti.
Siekiant kuo mažesnių nuostolių miško sodinimo darbus reikia atlikti itin kruopščiai: sodinti tik kokybiškus, ligų ir kenkėjų nepažeistus, turinčius gerą šaknų sistemą ir vieną viršūninį ūglį medelius. Teisės aktai reglamentuoja, kad parduodant miško sodmenis miško medelynuose jie turi būti išrūšiuoti, o šaknys patrumpintos ir pamirkytos specialiuose tirpaluose ar tyrėse, skirtose šaknų apsaugai nuo išdžiūvimo.
Tačiau šaknų negalima per daug patrumpinti – jų masė turi sudaryti ne mažiau kaip trečdalį viso medelio masės. Transportuojant ir sodinant sodmenų šaknys, ypač smulkiosios, turi būti apsaugotos nuo išdžiūvimo (vėjo ir saulės poveikio). Sodinant iškasama ne mažesnė nei sodmenų šaknys duobutė, šaknys gerai apspaudžiamos, kad neliktų oro tarpų.
Net ir kruopščiai pasodinus mišką vėliau negalima jo pamiršti: jis turi būti prižiūrimas ir saugomas – žuvę medžiai atsodinami, šalinama juos stelbianti augalija, saugomi nuo gaisrų, ligų ir miško kenkėjų tveriant tvoras ar tepant repelentus. Medžiai tvirti ir galingi tik pasiekę brandos amžių, ką tik pasodintas miškas – gležnas, reikalaujantis jūsų priežiūros ir apsaugos.
