Pauliaus Stalionio pirmieji žingsniai profesionalioje scenoje prasidėjo 1993 m. Jis subūrė grupę „Legenda“. Išleisti trys albumai: „Muzika ir tu“, „Sveika, gražuole“, „Gurkšnis ramybės“. 1995 m. muzikinę veiklą pakeitė režisūros studijos Klaipėdos Universitete. 2000 m. įgyta teatro režisieriaus specialybė. 2001 m. Paulius Stalionis pradėjo kurti dainas kitiems atlikėjams. P. Stalionio sukurtos dainos, arba jų tekstai skamba Irmos Jurgelevičiūtės, Edmundo Kučinsko, Egidijaus Sipavičiaus, Astos Pilypaitės, Natalijos Bunkės, Andriaus Rimiškio, Romo Dambrausko, Stano, Laisvos, grupių „Mango“, “Lietuvaičių”, “Bernužėlių”, “Pikaso”, “Patrulių”, “DAR” ir daugelio kitų repertuaruose.
Pauliaus sukurti tekstai taip pat skamba ir keliuose lietuviškuose serialuose. Kompozitorius, poetas, rašytojas ir dainininkas nuo 2006 m. pradėjo savo solinę karjerą, kurią aktyviai tęsia tiek didelėse arenose, tiek mažų miestelių scenose. 2019 m., radijo stoties “Lietus” rengiamoje apdovanojimų ceremonijoje “Aukso lašas”, Paulius pripažintas geriausiu metų dainų tekstų autoriumi. Šiandien Pauliaus Stalionio kūrybinis bagažas yra pasipildęs dar šešiais albumais, iš kurių net keturi tapo auksiniais. Šių, 2024 metų pradžioje klausytojus pasiekė ir septintasis kompaktininis diskas.
Anglų rašytojas Charles Dickens teigė, jog poezija gyvenimui taip pat būtina, kaip scenai šviesa ir muzika. Pašalink iš scenos netikrą išorinį blizgesį, o iš gyvenimo iliuzijas— ar liks jose kas nors realaus, dėl ko verta gyventi ir sielotis? Šiandien karštas interviu su poetu, rašytoju, kompozitoriumi ir dainininku Pauliumi Stalioniu, kuris vasario 6 d. Anykščių kultūros centre pristatys savo naująją koncertinę programą.
Kada, kur, kokioje šeimoje gimėte ir augote?
Gimiau 1975 m. Kauno rajone, Garliavoje, medikės ir elektriko šeimoje. Kai man sukako 11 metų, su tėveliais persikėlėm gyventi į Kauną. Pabaigęs vidurinę mokyklą, išvykau studijuoti į Klaipėdą. Ten įgyjau teatro režisieriaus specialybę.
Kada sukūrėte pirmą eilėraštį?
Labai gerai pamenu! Beveik pries 40 metų! Tada mokiausi pirmoje klasėje. Artėjo Motinos diena, tai nusprendžiau nupiešti savo mamai atviruką, į kurį užrašiau šiuos, savo sukurtus žodžius:
Mamyte, mama, mama,
Esi Tu man miela.
Tavo akelės spindi
Skaisčiau už žvaigždeles.
Esi gera, maloni,
Brangiausia už visus.
Nors kartais ir supyksti –
Vis tiek tave myliu.
Svojote tapti rašytoju, poetu?
Pradinėse klasėse, kada suvokiau, kad mes, žmonės, esame mirtingi, sakiau, kad užaugęs tapsiu gydytoju ir išrasiu tokius vaistus, kurių išgėrę, mano tėveliai gyvens amžinai… Deja, savo pažado neištęsėjau. O poetu ir rašytoju būti net nesvajojau. Viskas kažkaip susidėliojo pamažu, bėgant laikui. Kūriau apie viską, ką mačiau. Apie mokyklą, Tėvynę, gyvūnus, gamtą, vėliau ir apie meilę.
O kas Jus nuvedė muzikos pasaulį?
Turbūt lemtis. Pirmoje klasėje vyko atranka į muzikos mokyklą. Pamenu, nuėjau į perklausą. Ten reikėjo kažką padainuoti, kažką paploti, kažką atkartoti. Vienos užduoties tiesiog nesupratau ir padariau daug klaidų… Vėliau, mums su mama pranešė, kad atrankos nepraėjau. Kaip dabar pamenu tą sceną, kaip iš muilo operos: einu nusiminęs mokyklos koridoriumi, mama mane ramina ir, staiga, iš paskos mūsų atbėga (kaip vėliau sužinojau) muzikos mokyklos direktorius. Jis sustabdė mus ir pasakė: “Šitas vaikas turi mokytis muzikos.” Nepamenu to žmogaus nei vardo, nei pavardės, tačiau esu beveik įsitikinęs, kad šis jo netikėtas poelgis nulėmė mano ateities kelią.
Kiek laiko kuriate dainas ir kiek esate jų sukūręs?
Pirmąją dainą sukūriau būdamas 11 metų. Ji buvo skirta Lietuvai. Ką tik Lietuvos Autorių Gynimo Asociacijoje (LATGA), užregistravau naują kūrinį ir atkreipiau dėmesį, kad jis – 239 – as. Bet čia kalbu apie registruotus kūrinius. Manau, kad jeigu sudėčiau visos savo kūrybos bagažą, tai dainų skaičius viršytų 1000.
Kaip gimsta Jūsų posmai? Turite ypatingą vietą, laiką?
Tai yra pats sunkiausias klausimas, į kurį dar neradau vieno atsakymo. Galiu eiti gatve, vairuoti automobilį, gulėti lovoje, skaityti knygą ir netikėtai pajausti tą neapsakomą vidinį virpulį, kad mano galvoje ir širdyje “gimsta” kažkas naujo. Tada belieka mintis užsirašyti arba į popieriaus lapą arba į telefoną. Žinoma, tai būna tik juodraštinis variantas. Po to, daugybę dienų ir naktų rašau, groju, braukau ir vėl rašau, kol, galų gale, pradedu džiaugtis galutiniu rezultatu. Būna ir išimčių – kartais kūrinys gimsta ir per kelias valandas.
Dauguma Jūsų dainų – apie meilę. Kas Jums yra meilė?
Meilė yra viskas, kas mus supa. Pamenu, vienoje paskaitoje, su savo dėstytoja diskutavome apie šį jausmą. Ir mes radome atsakymą. Viskas, kas vyksta šiame pasaulyje yra tik iš meilės. Deja, meilė – ne vien tik jausmas kitam žmogui, savo darbui ar augintiniui. Ji turi įvairiausių veidų ir formų. Ar karas gali vykti iš meilės? Taip. Iš meilės, turtams, pinigams ir iš egoistiškos meilės sau.
Kaip Jūs manote, ar dainų autorius ir atlikėjas, pateikdamas savo muzikinį kūrinį klausytojams ir žiūrovams, perteikia savo vertybes, emocijas ir požiūrį į santykius ir gyvenimą?
Mano atveju – taip. Dėl daugelio kitų atlikėjų drįsčiau abejoti. Ar dainininkas, sulietuvinęs užsienietišką dainą arba naujai perdainavęs seniai sukurtą kūrinį, gali kažką perteikti? Nebent tik savo balsą ir suvaidintą nuoširdumą. Žinoma, ne kiekvienas atlikėjas gali kurti pats, todėl labai gerbiu tuos, kurie neina lengviausiu keliu, o, padedami profesionalų, ieško savo veido muzikoje. Su visais atlikėjais, kurie kreipiasi į mane pagalbos, mes drauge diskutuojame, ieškome idėjų, kurias aš paverčiu į kažką apčiuopiamo. Keičiu jiems nepatinkančius žodžius, frazes, o kartais ir visai perrašau tekstą. Manau, kad tokie atlikėjai, bent jau iš dallies, scenoje perteikia ir vertybes, ir požiūrį į gyvenimą.
Ar dainos žodžiai, melodija, vaizdo klipas gali įtakoti žmogaus pasaulėžiūrą ir elgseną?
Jeigu Jūs klausiate apie žmogaus – klausytojo pasaulėžiūrą, esu įsitikinęs, kad taip. Geri dainos žodžiai, gera melodija ir geras vaizdo klipas, klausytojo skonį tobulina ir praturtina jo vidų. Tačiau dainos juk ne visos geros, todėl, dažnu atveju, ta pasaulėžiūra susiaurėja iki adatos skylutės dydžio.
Esate ne tik muzikantas, dainų tekstų autorius, bet ir dviejų pasakų knygų ir eiliuotos abėcėlės autorius. Kaip ir kodėl jos atsirado?
Šia tema jau kalbėjau labai daug, bet jei klausiate, tai pasikartosiu. Prieš daug metų, būdamas studentas, sukūriau tikrai nemažai pasakų savo pirmagimiui sūnui. Tais laikais neturėjau nei svajonių, nei galimybių jas sudėti į atskiras knygas, bet, po dešimties metų, gimus dukrai, viskas apsivertė. Ji taip susižavėjo mano sukurtomis pasakomis, kad, galima sakyti jos dėka įvyko tai, apie ką anksčiau buvo baisu ir pagalvoti. Ėmiausi sunkaus darbo. Po ilgų ieškojimų, suradau nuostabų savo knygų iliustratorių Edviną Bazevičių, kuris, prie dviejų mano pasakų knygų, dirbo net tris metus. Dar pusantrų metų prireikė visokiems papildomiems darbams. Ir visa tai aš padariau be jokių leidyklų pagalbos. Svarbiausia – mano pastangos pranoko lūkesčius. Skaitytojai teigiamai įvertino mano kūrybą ir šioje srityje. Paskutinė mano knyga “Gyvoji abėcėlė”, taip pat puikiai “tarnauja” mažyliams, kurie dar tik pradeda pažinti lietuvišką raštą.
Kokia buvo Jūsų mėgiamiausia knyga vaikystėje?
O kaip gi kitaip? Žinoma, kad tiesiog “ryte ryjau” visas įmanomas pasaulio pasakas. Bet labiausiai žavėjausi knygos “Smaragdo miesto burtininkas” serija. Vėliau sekė Džeko Londono, Marko Tveno, Astridos Lindgren, Žiulio Verno ir begalė kitų autorių knygų.
Ar iš kūrybos galima išgyventi?
Iš kūrybos gyvenu jau 15 metų, bet pasakysiu atvirai – šou pasaulio rinka šiuo metu yra tokia perpildyta, kad neretai pradedu nebesuprasti kūrybos vertės. Kita vertus, tai yra labai klausytojai turi iš ko pasirinkti ir, gal ne iš karto, atskirti pelus nuo grūdų. Džiaugiuosi, kad mano kūryba vis dar skamba ne tuščiose salėse. Per daugelį metų supratau vieną dalyką – norint išgyventi iš kūrybos, nereikia dairytis į tuos, kuriems sekasi labiau, tiesiog reikia būti pačiu savimi, nes tuo, labiau sėkmingu, būti neįmanoma. Nebent tik jo kopija arba šešėline parodija.
Jūsų hobis be be dainų, pasakų kūrimo ir koncertavimo?
Prieš metus su žmona nusipirkome namą, tai visus hobius šiuo metu į šalį pastūmė būsto reikalai. Išmokau ir medelius sodinti, ir žolę sėti, ir dar daug darbų, kurie (sunku net pačiam patikėti), bet pavirto į naujus hobius. O šiaip, mėgstu skaityti knygas, žvejoti. Iki patirtos kojos traumos, dažnai žaisdavau krepšinį.
Ko trūksta ir ko užtenka lietuviškai muzikai?
Paradoksalu, bet pastaruosius dešimt metų žaviuosi tobulėjančiu Lietuvos muzikos prodiuserių darbu, vis kokybiškiau skambančiomis dainomis, bet… jose nebegirdžiu gyvybės, sielos, širdies. Man, kaip žodžių autoriui, graudu klausyti, kokiais dainų tekstais yra bukinama dabartinė klausytojų karta. Ir svarbiausia – tuos kūrinius rodo ir transliuoja ir TV, ir radijo stotys. Manau, kad atėjo laikas naujam etatui. Reikalingi ne tik muzikos, bet ir tekstų redaktoriai, nes šioje srityje, daugeliui atlikėjų tikrai yra kur pasitempti. Kad nepasirodyčiau vienpusiškas, geru žodžiu noriu paminėti šiuos atlikėjus, kurių kuriamų ir atliekamų dainų tekstų, dažniausiai, malonu klausyti. Tai – amžiną atilsį Stasys Povilaitis, Laura Remeikienė, Inga Jankauskaitė, Ovidijus Vyšniauskas, Gytis Paškevičius, Juozas Erlickas, Stano, Deivydas Zvonkus, Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas ir, turbūt, dar keletas kitų. O didžioji dalis… Vieni dainuoja nesuprasi ką, kiti – nesuprasi apie ką.
Ar save laikote populiariu žmogumi?
Dar, pries kokius 8 metus, mano koncertų organizatorius dažnai sulaukdavo klausimo: “O kas tas Stalionis?” Dabar tokių klausimų, pastaruoju metu nebepasitaiko. Vadinasi, esu labiau populiarus, nei prieš 8 metus. Galų gale, pilnėjančios mano koncertų salės neleis sumeluoti, kad populiarumas vis auga. Ačiū tiems gerbėjams, kurie ateina pabūti mano koncertų dalimi.
Kažkur skaičiau, kad Jūsų dukra Paulina yra patekusi į Lietuvos rekordų knygą. Gal galite daugiau apie tai papasakoti?
Prieš 14 metų, mūsų dukra Paulina gimė su neįtikėtinai ilgais plaukučiais. Kai jai sukako 10 mėnesių, plaukai paaugo dar labiau. Kadangi visada domėjausi rekordais, nusprendžiau sužinoti kokio ilgio kūdikio plaukai užfiksuoti “Lietuvos rekordų” knygoje. Jei neklystu, užfiksuotas rekordas buvo 16 ar 18 cm. Pamatavau savo dukters kasas ir abstulbau… Jų ilgis siekė 31 cm.! Po keleto skambučių ir susitikimo su “Lietuvos rekordų” knygos autoriumi, šis rekordas buvo užfiksuotas. Kiek žinau, jau 14 metų jis dar nėra pagerintas.
Ar turite savo sėkmės talismaną?
Taip. Tai geras poilsis ir atsakingas požiūris į savo darbą. Materialios formos talismano neturiu.
Kaip prasideda Jūsų diena?
Būna įvairiai, štai praėjusį savaitgalį su šeima pabudome viename Latvijos mieste. Tiesiog spontaniškai, keliom dienom, buvome pabėgę nuo kasdienės rutinos. Turbūt tam, kad vėl įsitikintumėme, jog Lietuva – labai graži ir tvarkinga šalis. O šiaip, tai esu paprastas mirtingasis ir mano diena niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių dienos.
Be ko neįsivaizduojate savo dienos?
Jei būnu namuose, tai dienos neįsivaizduoju be savo šeimos – žmonos, dukters ir be dviejų šuniukų, katės ir vėžlio, kuriuos auginame savo naujuose namuose.
Kokių turite vyriškų silpnybių?
Nežinau ar tai būtent vyriška silpnybė, bet kartais mėgstu išvykti iš namų visai be tikslo ir praleisti dieną tiesiog vaikščiojant ar važinėjant po Klaipėdą.
Kokių turite fobijų? Kas Jus labiausiai erzina?
Didžiausia profesinė fobija – kad koncertų metu nepavestų technika arba nedingtų elektra. Laimei, per daugelį metų, tokie dalykai pasitaikė tik kelis kartus, bet koncertui jie pakenkė labai minimaliai. O iš natūralių fobijų, turbūt yra tik viena – labai bijau didelio aukščio. Erzina nedrausmingi vairuotojai keliuose, žmonių arogancija, tuštybė ir puikybė. Kalbant apie socialinius tinklus, erzina akivaizdžios gramatinės klaidos, maisto nuotraukos ir… būčiau dėkingas, jei po mano naujienomis, komentarų skiltyje, niekas nebekomentuotų ženklais ir paveikslėliais – tai tokia beprasmybė.
Esate reiklus ir griežtas sau?
Kas liečia mano darbą – taip. Nedarbo metu, kartais leidžiu sau apsiversti iki ausų, kol žmona sugrąžina į realybę.
Kur ir kaip geriausiai pailsite?
Manau, kad savo automobilyje, jei vairavimo sąlygos būna geros. Ne vieną dainą ar naują idėją esu sugalvojęs būtent ilgose kelionėse.
Kokias pamokas gavote iš gyvenimo?
- Ne visada žmogus, kuris atrodo blogas, yra blogas. Ir atvirkščiai.
- Jei įmanoma, niekada nieko nesiskolink ir stenkis neskolinti.
- Niekada savo svajonių neatidėliok rytojaus dienai.
- Tik patys tikriausi draugai tau nuoširdžiai gali pasakyti tikrą tiesą apie tave.
- Per daug nesigirk savo pasiekimais. (Aišku, mano profesijoje sunku to išvengti, bet visada tai darau su saiku).
Jūs ne kartą esate koncertavęs Anykščiuose. Koks klausytojas ir žiūrovas yra anykštėnas? Kokie įspūdžiai išliko?
Anykščiai – nuostabus miestas prie Šventosios upės. Turiu kelis draugus iš Anykščių krašto – jie nerealūs ir šilti žmonės! Iš tiesų, į Jūsų miestą, visada grįžtu su didžiausiu malonumu, nes, turbūt ir mano dainos, ir nuoširdi meilė žmonėms, yra tas raktas, kuris atrakina net ir šiek tiek parūdijusias žmonių širdžių spynas.
Stanislava TIJŪNAITIENĖ
Šaltinis: Nyksciai
