Anykščių režisierius Algirdas Gogelis surašė pasakojimą, kaip jo tėvas du kartus bandė pastatyti namą, bet jam taip ir nepavyko, o štai Simono versmės nesugebėjo sunaikinti nei laikas, nei žmonės. Šis pasakojimas – dalis pjesės, kurios A. Gogelis nespėjo pastatyti. Publikuojame straipsnį A. Gogeliui atminti…
Statė plytinę
… Sustojo ant kalnelio Simonas ir aiktelėjo… Nutraukęs kepurę pamatė, ko nesitikėjo. Prieš jį plytėjo nedidelis Elmos ežerėlis. Jam iš dešinės ošė ramus baltakamienis beržynas, iš kairės – du statūs kalneliai (vaikams su rogutėmis žiemą bus smagu, pagalvojo).
… Jau 5 metai (nuo 1928 – 1933 m.) emigracijoje iš pradžių Niujorke, vėliau Brazilijoje jis sapnuodavo panašų vaizdą, savo gimtos Lietuvos, gimto krašto kampelį. Jo tėvas neturėjo nei tiek žemės, nei miškų, kad užtektų 4 broliams ir sesei pragyvenimui.
- Simonas Gogelis šią savo fotografiją parsivežė iš emigracijos.
Kaip jauniausiam, jau teko emigranto dalia. Dabar sugrįžęs ieškojo vidutinio ūkio, kad galėtų normaliai įsikurti ir gyventi…Pagaliau surado –
Šiaulių kaimo paskutinis vienkiemis. Greitai nesiderėdamas sulygo su vieniša ūkininke ir nupirko 18 hektarų žemės, ūkinius pastatus ir ne pirmos jaunystės gyvenamąjį namą.
Sukvietęs kaimynus pirmai pažinčiai, kai visi jau gerokai apšilo, jis atskleidė savo idėją. Norįs čia pastatyti dviejų aukštų namą. Ir ne bet kokį, o plytinį. O tam reikia plytų. Molio čia sočiai, tam kalnelyje jis jau pakasinėjęs. Žodžiu, reikia statyti plytinę, kokių jau ne vieną matęs Brazilijoje. Kaimynai sujudo –
čia gi milžiniškas darbas. Darbo daug, sutiko Simonas, taigi ir sakė prašąs jų pagalbos. Vienas jis neįveiksiąs. Kaimynai pasiginčiję, puse burnos pažadėję, išsiskirstė.
Tada Simonas suprato, ką jis užvirė
Darbininkus reiks maitint 3 kartus per dieną, apnakvindinti… Reikia man gaspadinės, tuomet pagalvojo Simonas. Pasikvietęs piršlį nudardėjo net į Lašinių kaimą pas Joną Žemaitį, kuris po Petrogrado revoliucijos pėsčias parkulniavo į Lietuvą ir turėjo vienturtę dukterį Rozaliją. Jam ji atstojo berną, nes dirbo visus žemės ūkio darbus: arė, sėjo, akėjo, arklius prižiūrėjo ir dar valgyti spėdavo pagaminti. Tvirta, stipri, mažakalbė – Simonui buvo tikras atradimas. Oi, nenorėjo su ja skirtis Žemaitis, bet susiviliojo gera pasoga ir išleido ją į Šiaulius.
Pasipylė vaikai
Prasidėjo didysis darbymetis. Plytinė greitai buvo pastatyta, iš jos jau rūko pirmas dūmelis. Krosnį reikėjo kūrenti dieną naktį, anglių nebuvo, vien malkomis. Be to, juk reikėjo įdirbti 18 ha žemės, prižiūrėti gyvulius, valyti tvartą. Žmona Rozalija sukosi kaip vijurkas: melžė karves, kirpo avis, mušė sviestą, skalbė ir vis bėgte.
O čia kur buvę, kur nebuvę pasipylė vaikeliai, net trejetas ir visi berniukai: Bronius, Juozas ir Algirdas. Tėvas džiaugėsi, kad bus kam ūkyje pavaduoti, motina galvoja kitaip, kaip susitvarkys su tais „šarančiais“, nors viena mergelė būtų pakliuvus, jai „užvadėlis“ būtų buvęs. Tėvas galvojo, kad išdegęs vienam mūrinukui reikiamą kiekį plytų baigs ir pragarišką darbą.
Plytas nacionalizavo
Nelauktai pasibeldė ir 1940-ųjų birželis su Stalino saule. Plytos buvo sukrautos lauke ir apdengtos. Jos buvo aukščiausios prabos, nes gaminant buvo mažai dėta priemaišų. Kad sudaužyti plytą, reikėjo daug kartų kirsti plaktuku.
Vokiečių okupacijos metai palyginus praėjo ramiai. Tėvas dirbo savo žemę, mokėjo prievolę ir augino vaikus, kurie pažinojo kiekvieną medį ir jame įsikūrusius paukščių lizdus. Jau frontui traukiantis į vakarus, pasirodė pirmi rusų tankai ir kariuomenė. Pasklido kalbos, kad kaimyno lauke bus statomas aerodromas. Vieną dieną į kiemą įriedėjo karinis „gazikas“, iš jo iššoko kapitonas ir eilinis vertėjas.
Išėjus pasitikti tėvui, jis paspaudė ranką ir paklausė:
– Šeimininkė? Ten apdengtos jūsų plytos?
– Mano, – atsakė tėvas nedrąsiai.
– Labai gera kokybė. O mes čia statome aerodromą. Taigi, mes jas nacionalizuojam, – pasakė karininkas.
Jis ištraukė iš planšetės bloknotą, kažką skubiai kažką parašė:
– Čia dokumentas, kad mes jas paėmėm. Po karo su juo kreipkitės į karinį komisariatą ir jums bus sumokėtą už kiekvieną plytą. Ačiū už pagalbą mušant fašistus. Pergalė bus mūsų!
Kariškai atidavęs pagarbą jis įšoko į mašiną ir nurūko. Tėvas išbalo kaip drobė. Tai buvo jo pirmas svajonių namo praradimas.
Nuo tremties gelbėjo samagonas
Po karo, prasidėjus kolektyvizacijai, tėvas kategoriškai atsisakė stoti į kolūkį. Dažnai klausydavo Amerikos balso radijo, o ten žadėjo greitai išvyti sovietus. Motina buvo sukalbamesnė, tad ją prikalbino eiti padirbėti, nors už darbo dieną mokėdavo po 50 kapeikų.
Kartais sutemus užsukdavo ir partizanai pavakarieniauti. Per vieną tokį vizitą motina nespėjo surinkti lėkščių, kai į trobą suvirto stribų būrys.
– Banditus maitini, Amerikos šnipe! – suriko jų valdas. – Tau galas, renkis!
Buvo ruduo. Tėvas užsimetė skrandą ir jį išsivedė.
– Neleisiu! – bandė užstoti motina, bet buvo nublokšta į kampą. Visi nuėjo beržynėlio link. Po keleto minučių pasigirdo automato šūviai.
– Nebėr, – suriko motina ir suklupo ties Marijos paveikslu…
Po to atsidaro durys ir grįžta be dvasios tėvas – motina puola jam ant kaklo, vaikai kabinasi į kojas.
– Tu gi baltas, Simonėli, – sako atsitokėjusi motina.
– Beržą sušaudė! – drebančiu balsu ištaria tėvas. Jo plaukai pabalo.
– Motin, žinai ką, dabar manau ir mus išveš į Sibirą. Juk aplink nė vieno kaimyno neliko.
– O tu pakalbėk su Traškinu, nelauk!
Tėvas savo reikšmėm išspausdavo geros ruginės samanės. Apie tai suuodė vykdomojo komiteto pirmininkas Vasilijus Traškinas.
Kiekvieną šeštadienio vakarą prisistatydavo su sargybą prie Elmos ežerėlio. Tėvas atnešdavo dešimties litrų bidoną, lašinių, kumpio, aliuminį puodelį. Visi suguldavo ir puodeliu semdavo samanę. Dar Traškinas reikalaudavo didelio puodo virtų vėžių. Po poros puodelių Traškinas užsivesdavo:
– Negerai darai, gaspadorius, negerai, neini kolhozan, gaudai vėžius, pardavinėji Anykščių restoranan. Žinau, kad tave ir taip vadina amerikos šnipu, o čia dar ir draudžiamu verslu užsiimi. Dėkok Traškinui, o tai jau seniai būtum Siberijoj supuvęs!
– Dėkui pirmininkui ir vėžiams, – bando juokaut tėvas.
– Ir tavo geram samagonui, – pritaria Traškinas.
Tuo metu vaikai, radę didelę aviacinę bombą, apdėjo šakomis, pakūrė ir susėdę aplink laukė gero „bum –
bum“. Bet vyresnysis Bronius pamatęs, kad jau įkaito, paliepė visiems nešdintis. Vos išbėgo iš miško, kad driokstelėjo, net medžiai jaunesni pakibo šaknimis į viršų ant senesnių.
Vaikus smūgio banga partrenkė veidais į žemę. Kai jie atsipeikėjo, pamatė atlekiantį tėvą su diržu. Daugiausiai kliuvo vyriausiam.
Atėmė ir medieną
- Elmos ežerėlis, ant kurio kranto Simonas norėjo statyti namą.
Simonas vis galvojo apie namą. Atsiminė, kad Burbiškio miške dar turi 3 hektarus brandaus miško. Tai nors medinis gal išeitų. Atėjus žiemai sukvietė talką, rogėmis suvežė, supjovė lentas, paruošė šešiems kambariams, sukrovė gale klojimo, apdengė ruberoidu ir laukė statybų.
Atvažiavo kažkurią dieną kolūkio pirmininkas Šostakas.
– Mes statom karvides ir mums labai reikia medžio, „panimaješ“? Todėl griaunam tavo klėtį ir klojimą“, – pasakė Šostakas. Apėjęs aplink ūkį pamatė ir paruoštą namui medieną. – O kas čia, „panimaješ.
– Čia atsivežiau iš savo miško ir statysiu namą, jau viską paruošiau, – atsakė tėvas.
– Kokio savo? Tu pavogei iš valdiško. Žinai, kad nuo 1940 metų nieko tavo neliko. Imkit vyrai ir šitą, – suriaumojo Šostakas.
Tėvas čiupo prie klojimo gulėjusį brangtą ir užsimojo:
– Neišvešit, judošiai. Neleisiu.
– Tai keli ranką prieš valdžią, Amerikos šnipe! Aš tau parodysiu, – sušuko pirmininkas.
Sėdęs į „viliuką“ išrūko. Gal už gero pusvalandžio atlėkė su milicija. Namie padarė kratą.
Radę spintoje tėvo iš Amerikos parvežtus rūbus ir medžiagas, viską sukišo į maišus, tėvui uždėjo antrankius ir išvežė. Kitą dieną išsivežė ir motiną.
– Nebijokit, vaikeliai, aš greit grįšiu ir tėvas grįš – jūs tik užsišaukit ir nieko neįleiskit… – tepasakė. Vaikai liko vieni.
Praėjo diena, kita, trečia… Vaikai viską suvalgė, net pradėjo iš sienos lupt ir graužt samanas. Apie tai sužinojęs dėdė Petras iš Lašinių kaimo atvežė maisto, žuvies. Vos pradėjo ją skusti, o vaikai puolė ir krimto žalią. Dėdei per smakrą riedėjo ašaros.
… Po kiek laiko paleido mamą. Ji atrodė baisiai, vos gyva. Pasirodo, jog stribai Anykščiuose ją laikė iki kelių vandenyje, dažnai išsikviesdavo, mušdavo ir vis klausdavo „kur partizanai, karve, kur?!“ Iš kur ji galėjo žinoti, vargšė, iš kur jie ateidavo
ir kur išeidavo.
Ji atsigulė, vis dejavo, o paskui pradėjo kraujuoti. Bronius nubėgo į plytų fabriką felčerės. Apžiūrėjusi ji pasakė:
– Netekote sesutės ar broliuko, vaikeliai.
Tėvas kalėjo Utenoje. Po mėnesio nieko neišgavę ir jį paleido.
Grįžo jau į tuščius namus – nei klojimo, nei medžių, nei klėties. Visas pajuodęs, su trimis maišais rūbų.
Bet atrišęs pamatė, kad vietoj amerikoniškų medžiagų, ten gulėjo stribų purvini autai.
– Ko gi tu prie jų nepažiūrėjai, – dar paklausė motina.
– Aš džiaugiausi, kad gyvą paleido… Ką ten bežiūrėsi…
Taip žlugo antroji tėvo svajonė pastatyti nors medinį namą.
Sulaukė tik motina
Tėvo vėžiai, samanė ir Truškinas išgelbėjo mus nuo Sibiro.
Mirus Stalinui, vežimai į Sibirą liovėsi, Truškiną iškėlė kitur, o tėvo sveikata vis prastėjo.
Vieną rytą nemažai prisiskaldęs malkų ir stipriai užvalgęs motinos keptų tarkuotų blynų, prigulė. Pamiegojęs, staiga lyg spyruoklės mestas, atsisėdo… Motina pripuolus apkabino, atlošė galvą, pamatė stiklines akis.
– Kas tau, Simonėli, atsakyk!
Simonas iš lengvo nuvirto ant pagalvės. Jis buvo miręs, jam buvo tik 67 metai.
Motinai dar ilgai teko nešti vienai gyvenimo kryželį, sulaukti atkurtos Nepriklausomybės, pasidžiaugti ja net penkerius metelius, pakol ir ji atgulė Burbiškio kapinėse greta savo Simonėlio.
Tėvas užaugino vaikus, pasodino sodą, o štai namo taip ir nepastatė.
Nesunaikinama versmė
- Trys broliai, Simono vaikai, Algirdas, Juozas ir Bronius apie 1966 metus.
Įdomus ir pats ūkio likimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo žemė atiteko antram sūnui Juozui, kuris gyveno Vilniuje. Jis žemę išnuomojo ūkininkui. Bet štai Juozui išsiskyrus, jo žmona Valentina lyg keršydama nutaria gyvenamą namą nugriauti, nes esą avarinės būklės.
Po kiek laiko pasirodo jai ir sodas „avarinis“. Privairavo technikos – viską išrauna ir švariai „suvalgo“. Nors obelys gerais metais dar duodavo neblogą derlių.
Jaunesnysis sūnus turėjo pasodybinio sklypo dokumentus savo vardu. Galvojo duoti į teismą ir prisiteisti už kiekvieną vaismedį. Bet vėl pagalvojo: samdyk advokatą, gadink nervus, tad taip ir paliko.
Tiesa, dar buvo šulinys, kuriam tėvas pats liejo rentinius ir pats kasė su kasėju iš Anykščių Poviliuku Gindrėnu. Pataikė tiesiai ant versmės. Iškasė šešis ritinius ir vieną pastatė viršuje. Net per karščiausias vasaras šulinys neišdžiūdavo. Tėvas dar ragavo tą vandenėlį ir gardžiavosi. Visi iš jo gerdavo ir net galvijus pagirdydavo.
Taigi ponams žemvaldžiams ir jis užkliuvo. Ėmė jį ir užtvėrė žemėmis. Ir kas keista – net per šešis vamzdžius vanduo lengva srovele prasiveržia į paviršių. Ponai yra gerai įsisavinę sovietmečio tezę: „Griauk, ardyk ir valdyk“. Dabar laisvai jų traktoriai važinėja po Simono ūkį, kurio ir žymės nebeliko.
O vandenėlis yra nesunaikinamas – jis veržiasi į laisvę pro visas užtvaras ir moko mus nenužmogėti. Gal iš tikrųjų, kaip sakė vienas poetas, „neužtvenksi upės bėgimo“…
Gyva bus, Simonai, tavo versmė per amžius!
Algirdas GOGELIS
Šaltinis: Nyksciai
