Buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus apžvelgia situaciją Ukrainoje ir kelia klausimus dėl mūsų šalies saugumo. Publikuojame jo tekstą.
Kiek kainuoja vertybinė politika šiandien?
Štai jau ketvirtą mėnesį Ukraina kovoje su okupantais. Jei pirmais mėnesiais ukrainiečiai sėkmingai gynėsi, sugebėjo išlaikyti pagrindines teritorijas, padarė priešams milžiniškų nuostolių, privertė atsitraukti nuo Kijevo, Charkivo, kitų šiaurės krypčių, išlaikė teritorijas pietuose, turėjo strateginę iniciatyvą, tai šiandien situacija jau nebeatrodo tokia optimistinė. Deja, bet tenka pripažinti, kad jų atsargos senka, o vakarų parama vėluoja. Vyksta įnirtingos kovos už Severodonecką ir vis dar ukrainiečių kontroliuojamą dalį Donbaso teritorijos. Ukrainos kariuomenė vis dar išlaiko moralinę persvarą, karių motyvaciją ir įnirtingai kaunasi už kiekvieną savo Tėvynės metrą.
Rusijos kariuomenė performavo savo pajėgas, susiaurino puolimo frontą, sutelkė stambias artilerijos ir aviacijos pajėgas. Iš dalies pakeitė taktiką. Dabar jie vykdo masinius bombardavimus ir apšaudymus ir labai iš lėto stumiasi pirmyn. Siekia išvengti gynybinių rajonų atakų, juos apeiti, o besiginančius karius naikina sunkiosios artilerijos pagalba. Tiesa jie ir toliau patiria didelius nuostolius, tačiau iškyla klausimas ar jiems tai svarbu ir ar tai juos sustabdys?
Kartu vyksta ne mažiau svarbus propagandinis karas. Rusijos žiniasklaidoje šiandien diskutuojama tik dviem temom. „Specialioji operacija Ukrainoje“, „klestinti Rusijos ekonomika“ ir skurstantys nepatenkinti Vakarai.Demonstruojama kariuomenės „išvaduotojos“ sėkmė, demonstruojami „išgelbėti“ civiliai, kurie dėkoja okupantų kariams, rodomas vienas kitas „atgailaujantis“ belaisvis. Labai svarbią vietą užima rodymas, jų pačių sugriautų miestų griuvėsiai ir aiškinimas kad tai padarė ne puolantys ir be atodairos viską pakeliui naikinantys rusai, o besiginantys ukrainiečiai.Kartu demonstruojama, kad vakarų sankcijos neturi jokio poveikio Rusijai, kad sėkmingai vyksta importo keitimas į vietinę produkciją, kad stiprėja rublis ir teigiama, kad rublis greitai taps pagrindine pasaulio valiuta. Ir atvirkščiai kad sankcijos kertą per vakarų pasaulį, kuris be Rusijos gali neatlaikyti. Atsiranda įvairaus plauko „ ekspertų“ ir kitų veikėjų pateisinančių okupantų veiksnus ir aiškinančių, kad būtent Rusija išgelbės situaciją, todėl nereikia jiems maišyti niokoti Ukrainą, išsaugoti jų veidą. Be galo apmaudu, tačiau plačioji Rusijos visuomenė visu šituo besąlygiškai tiki. Gaila, bet tenka pripažinti, kad Europoje irgi atsiranda abejojančių ar net palaikančių. Tai vadinasi propagandos vaisiai.
Tuo pačiu metu pasiilgstu Vakarų žiniasklaidoje išsamių ir tikrąją padėtį atspindinčių laidų. Pirmoje vietoje apie tikrą ekonominę situaciją Rusijoje ir perspektyvas, Ukrainos tema nors dar ir yra viena iš pagrindinių (tiesa ne visur) bet jei jau nebeskiriama tiek daug dėmesio kaip anksčiau. Vis mažiau kalbama apie karo nusikaltimus, vis mažiau rodoma suniokota Ukraina.Karo pradžioje tokią vienybę demonstravusi Europa jau nebeatrodo tokia ryžtinga ir vieninga. Sunkiai praėjo 6-asis sankcijų paketas, o apie 7-tą jau kalbama kaip neapibrėžtą, tolimą perspektyvą. Tos pačios, jau priimtos, sankcijos nėra vienodai įgyvendinamos visose valstybėse.Parama ginklais vis tebežadama, bet kažkaip vis vėluoja. Tuo labiau ne apie visą reikalingą Ukrainai ginkluotę eina kalba. Vis dažniau pasigirsta samprotavimų apie derybas (kitaip sakant apie Ukrainos kapituliaciją). Deja tokių kalbų tenka išgirsti ne tik iš eilinių piliečių ir tai kelia nerimą. Panašu, kad Ukraina gali negauti tankų ir šturmo aviacijos. Man asmeniškai visiškai nesuprantamas draudimas Ukrainai naudoti gaunamą ginkluotę Rusijos teritorijai apšaudyti. Kitaip sakant agresorius gali niokoti jų miestus, žudyti civilius, o Ukrainos kariuomenė apšaudyti Rusijoje dislokuotas pajėgas, logistikos punktus, susitelkimo rajonus – NE. Na ir galų gale ar gali Ukraina naudoti sunkiąją ginkluotę Kryme? Akivaizdu, kad jei Ukrainai nebus suteikta būtina ginkluotė, tai kalbėti apie kontrpuolimą ir teritorijos išvadavimą sudėtinga. Tai gi ko mes, vakarai, siekiame? Ukrainos pergalės ar ilgo, daug aukų kainuojančio karo?Potencialiai Ukraina dar gali laimėti, tik tam būtina, kad vakarų pasaulis nepaliktų jos ant ledo, taip tyliai leisdamas Rusijai pasiekti savo tikslų. Tik va iškyla klausimas ar tokiu atveju Putinas sustos? Ar atsisakys savo tikslų ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje? Aš turiu omenyje Baltijos valstybes. Lenkiją, Suomiją ir t.t. Gaila, kad Europoje nesuprantama, kad būdamas KGB žvalgybos karininku, jis išpažįsta visai kitas vertybes, Jam svarbu įsiteikti, apgauti, užverbuoti, išgauti informaciją ir t.t. Metodai čia nesvarbu. Moralė irgi. Negalima tikėti tokiais žmonėmis. Tačiau panašu kad ES yra tikinčių.
Tokioje situacijoje man jau nebeatrodo mūsų saugumo perspektyvos tokios skaidrios ir užtikrintos. Tuo labiau, kad pastaraisiais metais „daug“ nuveikėme saugumo užtikrinimui. Mūsų veiksmai Baltarusijos atžvilgiu be abejonės atrodė teisingi ir vertybiniai, tačiau rezultatas, deja, liūdnas. Šiandien Baltarusija jau nebe laisva valstybė, o sudėtinė Rusijos imperijos dalis ir Rusijos tankai jau stovi prie mūsų sienų. Sprendimas dėl jų panaudojimo irgi bus priimamas ne Minske. Žingsnis su Taivano atstovybe irgi brangiai kainuoja Lietuvai ir mūsų verslui. Tokiomis aplinkybėmis nelabai aišku iš kur pinigai kariuomenės pajėgumams stiprinti, antiinfliacinėms priemonėms. Neturiu kompetencijos vertinti teisinių aspektų tranzito į Karaliaučiaus sritį apribojimo, tačiau akivaizdu, kad Rusija tai traktuos kaip eilinį pretekstą atnaujinti kalbas apie Suvalkų koridorių. Šį kartą ne faktas, kad apsiribos tik kalbomis į kurias ankščiau galėjome nekreipti dėmesio. Ar buvo apie tai pagalvota? Nežinau ar buvo konsultuotasi su ES ir NATO prieš tokio sprendimo priėmimą? Labai norėtųsi tikėti, kad buvo, tačiau abejoju. Iš patirties matyti, kad pradžioje padarome, o paskui šaukiamės pagalbos ir ES bei NATO solidarumo.
Visi laukiame viršūnių susitikimo Madride rezultatų. Ir ne tik Ukrainos klausimai mums turėtų rūpėti, bet ir mūsų, Lietuvos saugumas, kuris dabar jau neatrodo toks užtikrintas. Ar atliko namų darbus Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų politinė vadovybė? Ar galima tikėtis, kad Madride bus priimti sprendimai dėl, kaip minimum, brigados dislokavimo Lietuvoje, o ne jos priskyrimo.? Ar sustiprės JAV kontingentas Lietuvoje? Ar atsiras NATO oro gynybos pajėgumai Lietuvoje? Ar bus peržiūrėti NATO planai atsižvelgiant į pasikeitusią saugumo situaciją regione?Ką planuojame daryti, jei priimti sprendimai neatitiks mūsų lūkesčių? Šiandien klausimų daugiau nei atsakymų. Labai norisi tikėtis kad mano nuogąstavimai perdėti ir kad viskas išsispręs be 5 straipsnio. Tačiau tam reikia, kad valdantieji pamirštų aroganciją, mūsų politikai nustotų rietis ir aiškintis katras kietesnis, išimtų iš darbotvarkės antraeilius, visuomenę skaldančius įstatymų projektus ir atsigręžtų veidu į Lietuvos žmones ir jų problemas ir svarbiausia į mūsų Valstybės saugumą. Manau dar nevėlu, tačiau laikas bėga ir ne mūsų naudai.
Valdas TUTKUS, buvęs kariuomenės vadas
Šaltinis: Nyksciai
