Kavarskietis Rimantas Varanavičius socialiniuose tinkluose dažnai talpina retro nuotraukas, jas aprašo, dalinasi savo ar garbaus amžiaus kavarskiečių prisiminimais. Šį kartą – apie Kavarsko elgetas, ubagais vadinamas.
„Šią nuotrauką, darytą 1978 m. per Šv. Jono atlaidus ir Dainų šventę Kavarske, jau matėte. Tai paskutinysis, nuolatinis Kavarsko ubagas – profesionalas. Jo vardas Petras, jį kavarskiečiai gerai pažinojo ir mylėjo.
Neseniai paminėjau Kavarsko garbingus žmones- fundatorius ir aukotojus, bei jų tam tikrą sandorį su bažnyčia. Sudėtinė dalis santykiuose tarp žmonių, bažnyčios ir Dievo buvo elgetos. Jie turėjo savo šventą misiją: buvo panašūs į apaštalus, einančius per žmones ir savo maldomis prašantys Dievo malonės aplankytiems žmonėms ir jų mirusiems.
Kai kas žodį „ubagas“ kildina iš rusų „u boga“- artimas Dievui. Žinoma, žodis „ubogij“ turi kitokį atspalvį, bet vis tiek neatsiejamai susietas su elgetavimu, elgeta, arba ubagu.
Siūlyčiau apie elgetas paskaityti atskirą skyrių Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynėje“. Meistriškai aprašyta baudžiavos laikų elgetavimo tradicija su būtina Dievo garbinimo misija. Tas M. Katkaus rašinys yra tikras vadovėlis visiems, pradedantiems profesionalią elgetavimo karjerą.
Nešlovė būdavo tiems namams, kuriuos ubagai aplenkia. Tokie namai lieka nepalaiminti per išmoningai elgetų sakomą „apieravonę“.
Kaip atsimenu iš vaikystės, Kavarske elgetos buvo kasdienybė. Užeidavo kartais net po dvi moteriškas, mat, durų tada niekas nerakindavo. Atsiklaupdavo prie durų ir burbėdavo poterius. Lėkdavom sakyti mamai, kad atėjo ubagas. Mama pagal tradiciją atriekdavo storą riekę pirktinės duonos, kartais dar kokią chruščiovinę kapeiką pridėdavo- nebuvo iš ko labiau pamylėti tuos vargo keleivius. Duona pradingdavo terboje, elgetos dėkodavo ir, pagarbinę Dievą, išeidavo. Negirdėjau kažkada tradicija buvusios apieravonės- gal jau niekas nebemokėjo, ar nebežinojo, kad reikia skirti gerų žodžių šiems namams, prašant visokių Dievo malonių.
Bėgo metai, žmonių gyvenimas taisėsi ir elgetų vis mažėjo. Tiktai per atlaidus iš kažin kur atsirasdavo ir pritūpdavo šventoriuje visokių „luošų“ ir vaidinančių tokius profesionalių elgetų- kapeikininkų. Skaičiau, kad seniau tokie ubagai atkalbėdavo už pinigus „pakūtą“, kurią kunigas paskirdavo nusidėjėliui per išpažintį. Pačiam, mat, viešai klūpėti ir atgailauti būdavo sarmata.
Dabar prie bažnyčių didmiesčiuose nuolat trinasi girtuokliai ir narkomanai, kurie nemoka poterių ir nenori atlikti Dievo skirtos misijos. Tokius, neva elgetas, tarnaujančius velniui, reikia vyti nuo šventoriaus vartų- tegul tupi kur nors prie karčemų, arba tegul lanko prie bažnyčių specialius kursus, kur gautų visą reikalingą kvalifikaciją, būtų atestuoti ir galėtų deramai atlikti savo šventą misiją Dievo garbei, bažnyčios naudai ir žmonių malonei.“
Šaltinis: Nyksciai
