Vienas karalius išsiuntė savo pasiuntinį į draugišką kaimyninę šalį su tam tikra žinia. Pasiuntinys vėlavo, tad vos atvykęs į sostinę iš karto nuėjo į rūmus.
Įbėgęs į salę, vos gaudydamas kvapą iš nuovargio, jis pradėjo kalbėti:
– Pone, mano karalius atsiuntė mane pas jus pranešti, kad atsiųstumėte jam mėlyną žirgą juoda uodega… o jeigu tokio arklio jam neatsiųsite, tai…
– Daugiau nieko nenoriu girdėti! – sušuko karalius. – Perduok savo ponui, kad tokio žirgo aš neturiu, o jeigu ir turėčiau, tuomet aš…
Staiga jis pradėjo kosėti, o tokį atsakymą išgirdęs pasiuntinys persigandęs išbėgo iš rūmų, šoko ant žirgo ir visu greičiu pasileido pas savo valdovą pranešti, ką išgirdo.
Karalius ne juokais supyko išgirdęs tokį seno draugo atsakymą. Nusprendęs, kad kaimynas iš draugo virto priešu, jis paskelbė jam karą.
Mūšiuose buvo pralieta daug kraujo, kare sugriauta daugybė miestų.
Kai pagaliau išseko abiejų pusių atsargos, nusprendė paskelbti paliaubas ir pradėti derybas.
Susitikimo metu antrasis karalius paklausė pirmojo:
– Ką turėjai omenyje sakydamas: „Atsiųsk mėlyną žirgą juoda uodega, o jeigu neatsiųsi, tai…“?
– Tai atsiųsk kitos spalvos žirgą! O ką tu norėjai pasakyti savo atsakymu: „Tokio žirgo aš neturiu, o jeigu ir turėčiau, tuomet aš…“?
– Tuomet aš būtinai nusiųsčiau jį dovanu savo gerajam kaimynui.
Jeigu visi mokėtume klausytis, išvengtume daugybės blogybių. Laimei, to galima išmokti.
Sena patarlė teigia: žmogui duodamos dvi ausys ir viena burna, kad jis daugiau klausytų ir mažiau šnekėtų.
