Dažniausiai uošvių arba nemyli, arba žiūri į jas iš anksto neigiamai nusistatę. Bet mano kolega apie savo žmonos motiną visada kalbėjo labai pagarbiai.
Į mano klausimą, kur slypi jo gerų santykių su uošve paslaptis, jis atsakė:
„Kai vedžiau, neramiai žiūrėjau į savo būsimą uošvę. Kažkada per daug prisiklausiau neigiamų draugų atsiliepimų ir nusiskundimų, todėl buvau patikėjęs, kad taip nutinka visiems. Juolab kad per mūsų vestuves žmonos motina buvo vieniša ir aš numaniau, kad ji visomis išgalėmis stengsis trukdyti mums gyventi.“
Bet laikas ėjo, uošvės horizonte nesimatė. Žinoma, ji skambino kone kiekvieną dieną – aš nuolat girdėjau, kaip žmona kalbasi su ja telefonu, bet viskas tik tuo ir apsiribodavo.
Vėliau gimė vaikas ir maniau, jog štai dabar tai tikrai ji pas mus apsigyvens, kad pamokytų, kaip gyventi. Bet ir tuomet likau nusivylęs – ji nupirko vėžimėlį, atitempė visą lagaminą drabužėlių ir vėl tyliai dingo. Žinoma, ji prižiūrėjo vaiką, kai žmonai reikėjo kur nors išeiti, bet tik tiek.
Tačiau kartą man kilo nuostabi mintis. Artinosi vasara, tad pasiūliau žmonai nuvažiuoti pailsėti prie jūros. O vaiką tuo metu palikti jos mamai – vis tiek ji viena, bent jau pasidžiaugs anūku. Žmona tik nusijuokė ir pasiūlė man pačiam pakalbėti apie tai su jos mama.
Ateinu pas uošvę su saldainiais. Ji šypsosi, pasitinka, pasiūlo arbatos. Aš pasakoju, kad būtų neblogai anūkui praleisti vasarą su močiute, kol tėvai šiek tiek pailsės ir atgaus jėgas prie jūros. Ji mane išklausė ir atsakė…
– Žinoma, vasarą galėčiau pagloboti anūką, man nesunku. Bet pasakyk man, mielas žente, kada dar turėsi galimybę nusivežti savo trimetį sūnų prie jūros? Tik šiemet. Nes po metų tai bus keturmetis berniukas, o tai reiškia, kad šiek tiek pasikeitęs. Ir tu visiems laikams būsi praradęs visą vasarą bendravimo su sūnumi. Negi tu taip paprastai atsisakysi šios brangenybės?
O dar po penkiolikos metų tavo sūnus jau pats nebenorės su tavimi važiuoti prie jūros, nes bus suaugęs ir turės savo draugų. Jis greitai užaugs, o tu net neturėsi prisiminimų, kaip pirmą kartą bridai į jūrą, laikydamas už rankų savo sužavėtą trimetį. Kaip pirmą kartą padėjai jam ant delno kriauklę ir pastatei su juo pirmą smėlio pilį. Tai pirmiausia tavo teisė! Ir tavo sūnaus teisė prisiminti, kad pirmą kartą jūrą jam parodė būtent tėtis, o ne koks nors pašalinis žmogus. Neatimk to iš jo!
– Patikėk mano patirtimi, – tęsė ji, – mūsų vaikai praleidžia su mumis visai nedaug laiko. Ir kiekviena su jais praleista akimirka – nepakartojama.
Ir žinai, susimąsčiau. Prisiminiau, kaip mane patį nuolat visai vasarai palikdavo kaime pas močiutę. Prisiminiau, kaip mano tėvas niekad neturėjo man laiko – nuolat buvo jo darbas. O vėliau jį ištiko infarktas, ir, pasirodo, aš iš tikrųjų, neturiu ką apie jį prisiminti. Tad ir tais metais prie jūros nuvažiavome visi kartu.
Uošvę myliu ir gerbiu, nes tai iš tikrųjų išmintinga moteris.
